Ivo Dimchevas yra dovana šitam pasauliui. Tai, kad jis dar mokyklos laikais atrado teatrą, kuriame liedavo savo kūrybiškumą, apsaugodamas jį nuo kiek mažiau kūrybiškos mokyklos aplinkos, yra laimingas atsitiktinumas (kurių, žinia, nebūna). Nesinori net pagalvoti, kiek tokių žmonių kiekvienas mūsų galėjo nuslopinti vaikystėje, neapdairiai išvadindamas nenormaliu, psichu ar dar skambesniu epitetu. Tuo tarpu stebint I. Dimchevą susidaro įspūdis, kad jį nuo patikėjimo tokiais teiginiais išgelbėjo ego, bekompromisis pasitikėjimas savo norais bei azartas žengti per kliūtis.
Tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ metu parodytas I. Dimchevo koncertas su nepretenzinga choreografija „Skulptūros“ - subtili ir skoninga pop muzikos kulto parodija. Čia I. Dimchevas - diva, aplink kurią sukasi veiksmas, kuriai tarnauja visi dėl pasirodymo dirbantys žmonės. Jis nuolat klausinėja šokėjų, kokią dainą turėtų groti dabar, ar šią dainą jis atlieka su marškiniais ar be jų („Nes tai gyvybiškai svarbu“), kartais pasiginčija, tačiau galiausiai pasiduoda kolegų priminimams. Jis nuolat koketuoja su publika, juokauja, primena žiūrovams apie savo žinomiausius darbus - tai absoliučiai tiksliai pasirinktos detalės, sukuriančios pasaulinio garso žvaigždės, kurios dainas publika turėtų mokėti mintinai, įspūdį. Įspūdis toks stiprus, kad kartais nuoširdžiai susinepatogini - koks esi mulkis ir neišprusa, kad nematei performanso, išgarsinusio tuoj dainuosimą hitą. Panašus jausmas apima girdint menininko pastabas dėl techninių kliūčių („Kodėl mikrofonas be aido? Kodėl salėje nėra oro?“) - tai surežisuota, ar jis išties nepatenkintas? Neabejoju, kad į viską galima žvelgti per ironijos prizmę, tačiau pati neatsisakyčiau būsenos tarp, kuriai I. Dimchevo komanda leidžia atsirasti „Skulptūrose“.
Keturių šokėjų choreografija atskleidžia ironiją pop muzikos klišių atžvilgiu - apsinuoginimai, skirtingų tautų ir kultūrų šokiai, eilė judesių, žinomų iš daugybės XXI amžiaus muzikos klipų, amžinas sėdmenų, kaip pagrindinio dėmesio objekto išryškinimas... Galima vardinti ir vardinti, nes kiekvienoje dainoje tokių niuansų daugybė. Atrodytų, kad šokėjų darbas tiksliai suplanuotas, tačiau jiems atvirai sureagavus į I. Dimchevo klausimus, komentarus ir pastabas, grįžta pojūtis, kad tai, ką matai, nėra vien spektaklis. Gal todėl kartais kyla mintis - kodėl, po galais, šitai vyksta teatro scenoje, kur publika prirakinta prie kėdžių ir negali įsijausti į pop muzikos albumo pristatymo vaibą? I. Dimchevas sukuria situaciją, kurioje net ir suvokdami parodijos lygmenį, žiūrovai pasiryžtų pasiduoti ir prisijungti, neslėpdami, kad muzika ir sceninis veiksmas mums pažįstamas ir iš tiesų kabina. Net jei kitų akyse nuo tokio reginio norėtume nusigręžti.
„Anksčiau buvau šiuolaikinio meno kūrėjas, bet šiandien tuo nebeužsiimu,“ - prisistato I. Dimchevas. Jis pasakoja apie šlovingus savo performansų laikus, nurodydamas, kad viską jau sukūrė ir dabar tik ima pinigus, atlikdamas didžiausios sėkmės sulaukusius kūrinius (bei keletą naujų - juk kūrėjo apetitas galutinai nedingsta). Lietuviams puikiai pažįstama situacija, kai pasaulinio garso atlikėjai pradeda koncertuoti šalyje tik savo karjeros saulėlydyje, kai atlikėjai griebiasi valstybių, kurioms jie dar yra įdomūs, ir pagaliau - šioms valstybėms pavyksta juos įpirkti. Taip nesąmoningai atsiranda papildomas prasmės lygmuo, nes „Skulptūros“ nepaprastai atviros bet kokiam visuomenės santykiui su pop kultūra. Kitas dalykas - šis I. Dimchevo kūrinys savotiškai atliepia idėją, apie kurią festivalio bukleto tekste „Išgirsti kūną” užsiminė Vaidas Jauniškis - kaip suvokti, kada ateina laikas nulipti nuo scenos? Pačiam I. Dimchevui laikas dar neatėjo - jam vos daugiau nei keturiasdešimt metų; be to, jis pats (ne jo technika) yra meno kūrinys, tad fizinių gebėjimų silpnėjimas greičiausiai nelems jo karjeros pabaigos. Yvonne Rainer svarstė, kaip nebijoti atskleisti scenoje tai, kas iš tiesų su tavimi vyksta, tuo tarpu I. Dimchevas ironiškai žvelgia į tuos, kurie iš paskutiniųjų stengiasi visiems priminti savo geriausius laikus, nes šiandien liko tik šlovė, bet ne pats menas.
Būtų banalu kalbėti apie tai, kad I. Dimchevo asmenybė simbolizuoja laisvę, betgi tai pernelyg svarbu, kad liktų nepaminėta. Todėl „Skulptūrose“, priešingai nei prieš tai šių metų festivalyje rodytuose spektakliuose, dingsta festivalio organizatorių įvardintoje temoje kūnas ir kitas užkoduota atskirtis. Prie I. Dimchevo kūno nėra nieko kito - jis susigyvenęs su visais savo veidais, leidžia jiems tarpti scenoje ir pats sąmoningai juos transliuoja. Kito konceptą galima įžvelgti keturių šokėjų, atvykusių iš skirtingų pasaulio kraštų, situacijoje. Kaip popkultūroje pristatomos tradicinės kultūros? Deklaruojama tolerancija įvairovei, tačiau iš tiesų autentika pritraukiama prie to, kas lemia didesnius pardavimus.
Šokėjai „Skulptūrose“ yra kiti, patekę į masių kultūrą. Ir čia nėra jokio gailesčio atspalvio, nes patys šokėjai tai įkūnija per saviironiją. Kitas čia nėra tai, ką mums reikia priimti ir toleruoti; kitas - tas, kuris pats prisitaiko prie mūsų, atsisakydamas savasties ir priimdamas šlovę bei dėmesį. Įdomu, kad iš Prancūzijos kilęs šokėjas Jordanas Deschamps'as diskusijos po spektaklio metu kalbėjo apie I. Dimchevo atvirumą kiekvieno bendrakūrėjo interpretacijoms bei pasiūlymams - turbūt tik tokiomis sąlygomis įmanoma kritiškai pažvelgti į visuotinę situaciją ir ją ironizuoti. Visuomenėje turbūt egzistuoja daugybė žmonių, I. Dimchevą ir jo kūno raišką suvokiančių kaip kažką kito, nepažįstamo, nemalonaus. Tačiau Menų spaustuvėje jis buvo visiškai savas - kažkam dėl laisvos kūrybos išraiškos, kažkam dėl tarptautinio pripažinimo... Vilniuje jam neteko pabūti kitu, nes čia daugybė žmonių jau žino - visas I. Dimchevo kūrybinis gyvenimas sukasi aplink kito pajautimą, atradimą, suvokimą ir įkūnijimą.
Žiūrovai po „Skulptūrų“ kalbėjo apie tai, kad I. Dimchevas - ne šio pasaulio žmogus. Sakyčiau, yra priešingai - tai mes esame ne šio pasaulio žmonės, nepripažindami jo tokio, koks jis iš tiesų yra. Apsimesdami, kad egzistuoja kažkokios taisyklės, bandome gyventi taip, kad įkūnytumėme objektyvią teisybę. Ivo - grynas žmogus, atvirai, subjektyviai ir racionaliai reflektuojantis savo poreikius bei jį supančią žmoniją.
