Prieš karantiną spėjęs išleisti penkių su puse valandos W. G. Sebaldo „Austerlico“ inscenizaciją, Jaunimo teatras po karantino atsidaro su bemaž penkių valandų M. de Cervanteso „Don Kichotu“. Kadangi jo premjera buvo suplanuota - tai spektaklyje pabrėžiama - dar 2020 m. lapkritį, galbūt prozos perkėlimas į sceną yra ir programinė šio sezono dalis.
Krystianas Lupa „Austerlicu“ tai pabrėžė, spręsdamas, kaip painią, sudėtingą atminties literatūrą įmanoma išreikšti teatro kalba, išlaikant ir net ryškinant prozos materiją. Būtų nesąžininga jauno pradedančio režisieriaus Adomo Juškos užmojus lyginti su vieno didžiausių Europos meistrų patirtimi, juolab kaip užsimota tokiu galingu kūriniu. Tačiau kada tam pasiryžti, jei ne tada, kai tau dvimkeli ir dar atsakomybė nesipriešina drąsai? Po to jau galima matuoti savo gyvenimą pagal šią knygą ir darsyk kartoti, kai tau 40, 60. Spėju, finale aktorius scenoje atsiverstų knygą ir tiesiog skaitytų. O kol kas - ...
Kol kas galima spjauti į disertacijų, filosofijos ir kitokios raštijos autorius, susikrovusius kapitalą ant šio pirmojo ir net modernaus pasaulio romano; galima nežiūrėti dažniau nepavykusių ekranizacijų; pagaliau reikia neatsispirti jaunystės pagundai apsieiti be ikoninės scenos su malūnais (finale visgi jie išlenda) - ir rodyti tik tai, kas parašyta, scenas mesti, trumpinti, montuoti... Bet ar ne apie tai pats romanas, viliojantis susigrumti su keliskart didesniais už tave malūnais, o ne tūnoti saugioje Kirkės ar kitos donjos pilyje? Replikuoti į požemio nykštukų madingąsias replikas apie Cervantesą ir jo „rasizmą“, kalbėti apie literatūros gyvumą Renesanso metais, savotišką jos postmodernizmą, nes (auto)ironiją, autotematiką etc. etc... Bet tai jau būtų kitas teatras, ne Jaunimo ir ne Lietuvos.
Arklių gatvės scenoje iš užkulisių išlindęs teatro Firsas, o gal koks „Pirosmanio“ Sargas atbudina sceną ir prikelia dėžėje miegojusį paliegusį inteligentą - pamirštą kaip ir jis pats personažą (nuo anos neįvykusios lapkričio premjeros?). O jau šis atgijęs paverčia ir sargą Sanča Pansa. Kodėl ir kaip - logikos nesekite, atėjote į „Don Kichotą“, jį ir matote. Neklauskite, kodėl inteligentas, kodėl baisiu raudonu šlipsu, kodėl pilis virsta operacine, meistro Pedro teatras - cirku iš stilistiškai visai kitos epochos, kodėl atrinktos vienos, o ne kitos scenos.
Romane tame meistro Pedro teatrėlyje padžioje Don Kichotas dar reaguoja į lėlių spektaklį kaip priekabus kritikas, priekaištaudamas, kad „maurai vartoja ne varpus, o cimbolus“, bet jau po poros pastraipų įniršęs puola lėles, iš jų vaduodamas narsųjį Don Gaiferą. Šią sceną Ortega y Gassetas savo esė įvardija kaip viso teatrinio mechanizmo šerdį: mes, žiūrovai, atėję į teatrą turime „įsijungti“ Don Kichoto žvilgsnį, t. y. tikėti tuo, kas mums rodoma, antraip teatro neliks. Adomas Juška, regis, tuo ir grindžia visą spektaklį - tikėti, kaip Don Kichotas, tuo, ką regime, ir neklausinėti, kodėl, tarkime, šis vaidinimas pavadintas „Don Kichotu“, o ne, tarkime, „Hamletu“, ir ar kas tada pasikeistų scenoje - ne vien todėl, kad autoriai bendraamžiai? Atrinktų scenų logika sunkiai suprantama, o atrinktosioms (smuklė, pilis, cirkas) sukurti įdėta daug pastangų, tačiau jos visiškai „neiššauna“ ir neįmanomai ištįsta. „Tikėti-netikėti“ ir yra esminė spektaklio ašis, vienas donkichotizmo aspektų, tačiau gal dar galima ir kai ką daugiau tame dvitomyje įskaityti?
Kai nėra koncepcijos (nors, regis, buvo laiko sočiai jai sumąstyti), kai neaiškus net pirminis postūmis - vardan ko kuriama? - aktoriai paliekami be pagrindo. Tada Andrius Bialobžeskis jau kaip aktorius, o ne kaip Sančas Pansa tempia visą vežimą savo fizika ir prakaitu, Aleksas Kazanavičius kimstančiu idalgo balsu bando pavyti savo tarną, bet neišskiriamas duetas sukuriamas ne subtiliai partneriaujant prieštaringiems pilnakraujams charakteriams, o tiesiog dėl ilgo jų buvimo scenoje. Tikro teatro iliuzija sublyksi gal tik kokiai minutei, kai Arūnas Sakalauskas pavirsta Don Kichotu ir patetiškai romantiškai prabyla apie beprotybę kaip didvyriškumą matyti pasaulį, koks turi būti, o ne koks yra... Bet burtai tuoj išsisklaido, juos nugali nuobodi kelionė per dar ir dar vieną siužeto lanką, vėl nieko neatveriantį, panaudojant scenos įvaizdį - lyg užstrigusi plokštelė... Išnyrantys karnavalo elementai (vyro kojos iš po moters sijono, analogiški milžinai iš dviejų aktorių) per menki, per studentiški, kad taptų karnavališku šėlsmu kaip principu. Taip ir Mariaus Nekrošiaus sumanyta rampa, virstanti ir pilimi, ir kalvomis, ir cirko estrada, stokoja lėlių teatro magijos ir lieka paprasta dekoracija su velkro juosta audeklui prilipinti.
Pirmos dalies finale herojai patenka į kitą pasaulį, drąsiai išeidami iš teatro į videoprojekcijų sferą, į kosminį ekranų kubą. Čia Don Kichotas aptinka Rojų - biblioteką, ir ši netikėta fantazija trumpam pažada gyvybę. Įvardyta tiksliai: biblioteka literatūrai - Rojus. Teatras, deja, tampa gerokai žemesne jos išbandymų sfera.
-----
Publikaciją parėmė Lietuvos kultūros taryba.
