Šiame spektaklyje veikia tikintys žmonės. Ir jiems galioja kiti dėsniai. Baimė ir nuovargis, apgaubti mistika, tvyro ore. Režisierius Jonas Vaitkus jau kurį laiką bando teatrą sugrąžinti prie Dievo. O kokio Dievo, rodos, ne taip ir svarbu. Tam tinka ne tik krikščioniški, bet ir, kaip „Septynių gražuolių“ atveju, Rytų kultūros kūriniai. Iš tiesų čia svarbu ne tiek Dievas, kiek žmogaus tikėjimas juo: abstraktus, didelis, jo skleidėją ir stebėtoją pakylėjantis virš buities ir tarytum jau pats savaime, be jokių papildomų sąlygų, kažkoks šventas. Prieš jį esi bejėgis - arba tiki jo nuoširdumu, arba ne. Regis, belieka pagarbiai lenkti galvą arba skeptiškai gūžčioti pečiais ir net daugiau ar mažiau negarbingai tyčiotis. Toks jau tas masinis tikėjimas: arba jį, bendrą Dievą ir jam skirtas taisykles priimi besąlygiškai ir keliauji palaimingai kartu į pažadėtąją dangaus karalystę, arba tavo kryptis priešinga - velniop. Tačiau, veikiausiai kaip tik dėl tokio dėsnio, be galo norisi nepasiduoti nė vienam iš šių labai jau tiesių kelionių variantų ir, kalbant apie Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Apreiškimą Marijai“, pasilikti kažkur per vidurį: be kategoriškos nuomonės, be pasipiktinimų ir apreiškimų, be asmeninės patirties, nuošaly. Tik dėl viso pikto reikia pridėti, kad tai vis vien nėra pretenzija į menų kritikai vargiai pasiekiamą objektyvumą.
„Apreiškimas Marijai“ pagal prancūzų poeto, dramaturgo ir diplomato Paulo Claudelio to paties pavadinimo pjesę, rodos, stengiasi atsikratyti bet kokių aliuzijų į šiandieną ir mestelėti žiūrovus veikiausiai ne daug metų atgal (nors rezultatas rodosi būtent toks), bet į laikui nepavaldžią amžinybės salą. Šioji tarytum išlaisvina spektaklį nuo aktualumo, originalumo būtinybės ir leidžia veiksmui tekėti tikslia, prieš daugybę metų Claudelio padiktuota eiga. Taip, eilutė po eilutės, iš aktorių lūpų išgirstame daugiau ar mažiau visą Genovaitės Dručkutės išverstą dramaturgo tekstą. Pirmame veiksme tekstas sklinda žaidybiškai: tarytum mūsų aktoriai pratintųsi prie jiems ganėtinai neįprastos kalbos, matuotųsi kiek senstelėjusius žodžius ar jų derinius bei patys stebėtųsi tuo, ką geba ištarti jų lūpos. Tai - ne jų pasaulis ir jie nesistengia to slėpti. Tik jaunieji artistai (jų čia yra nemažai), kuriems dėl ilgamete praktika pažymėtos profesionalumo stokos kol kas vienodai (ne)pavaldūs visi vaidmenys, iš karto griebiasi nedviprasmiškų, pernelyg aiškių užduočių. O antrame veiksme prasideda tikroji tragedija. Dabar jau visi aktoriai įsitraukę į savo vaidmenų išgyvenimus. Jiems jau nebekyla abejonių dėl savojo tikroviškumo: įsisukęs veiksmas ir jo sukelta veikėjų kančia ima viršų - žvilgsniui iš šono, saviironijai ir šiandienos žmogaus santykiui su sakomu tekstu nebelieka laiko.
Kad ir kokie būtų nelygiaverčiai aktorių darbai, kaip tik jie - aktoriai (kurių vardų čia neminėsiu nenorėdama nieko išskirti) - čia yra pagrindinis spektaklio gyvybės šaltinis. Savuoju netobulumu (švelniai tariant) jie tarytum išjudina, o ne įkūnija sustabarėjusį tekstą ir leidžia jų išsakomus žodžius išgirsti per tam tikrą atstumą. Susimaišius skirtingoms aktorių kartoms, mokykloms ir pasaulėžiūroms, nuolat trūkinėjantis vaidybos ritmas tarytum neleidžia būti iki galo užliūliuotiems ir pamiršti tikrąją sceninio vyksmo erdvę - teatrą.
Net ir atsiribojus nuo griežtų vertinimų negalima nepaminėti, kad „Apreiškimas Marijai“, kaip šiandien pastatytas teatrinis kūrinys, atrodo anachronistiškai. Iš tiesų jis, lyg iš praėjusių amžių atklydęs vaiduoklis, savo poetiniais, patetiškais potėpiais dažnai priverčia pasijusti mažų mažiausiai keistai. Čia tikrai neverta ieškoti naujų formų, o ir pykti dėl jų nebuvimo, mat tokios pretenzijos šiame spektaklyje paprasčiausiai nėra. Tiek Vytauto Narbuto scenografija, tiek Dovilės Gudačiauskaitės kostiumai, tiek Algirdo Martinaičio muzika savuoju grožiu, santūrumu, rimtumu ir krikščioniška simbolika rodo, kad susiduriame su tradiciniu literatūriniu pastatymu, kuriame į kūrinį žvelgiama ne konceptualiai, su savita idėja, o tapatinantis su pjesės autoriumi ir statant jo dramą nuosekliai, scena po scenos.
Nori nenori, automatiškai kyla klausimas: ko gi, be senovinio teatro, iš kurio vis stengiamės „išaugti“, apraiškų, šiame Vaitkaus kūrinyje yra? O atsakymą, matyt, slepia spektaklio tema: pats Claudelio tekstas ir režisieriaus pasirinkimas jį šiandien statyti. Taigi, „Apreiškime Marijai“ visų pirma yra Mirtis. Savanoriškas pasiaukojimo veiksmas, kurio, kas šiuo metu gana neįprasta, nelydi patyčios. O šalia Mirties automatiškai iškyla ir tai, ko čia nėra: čia niekas nepostringauja apie gyvenimo vertę, apie aukos vaidmens atsisakymą, apie kovą už savo laimę ir kitas šiandien per kraštus besiliejančias privalomas pavyzdinio žmogaus vertybes. Tad „Apreiškimas Marijai“ galėtų būti, o kai kuriems žiūrovams ir yra, užuovėja nuo praktiško, pabrėžtinai originalaus, nuolatinio atsinaujinimo (dažnai betikslio) reikalaujančio pasaulio. Tik tiek, kad tuomet ir režisieriui reikėtų neskubėti, kaip reta kruopščiai padirbėti su aktoriais ir neturėti iliuzijų, kad apreiškimas gali įvykti net su trimis, nuolat besikeičiančiomis jų sudėtimis.
