Tikėjimo nuošaly

Milda Brukštutė 2016-11-14 7 meno dienos, 2016 11 11
Scena iš spektaklio „Apreiškimas Marijai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Apreiškimas Marijai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Šiame spektaklyje veikia tikintys žmonės. Ir jiems galioja kiti dėsniai. Baimė ir nuovargis, apgaubti mistika, tvyro ore. Režisierius Jonas Vaitkus jau kurį laiką bando teatrą sugrąžinti prie Dievo. O kokio Dievo, rodos, ne taip ir svarbu. Tam tinka ne tik krikščioniški, bet ir, kaip „Septynių gražuolių“ atveju, Rytų kultūros kūriniai. Iš tiesų čia svarbu ne tiek Dievas, kiek žmogaus tikėjimas juo: abstraktus, didelis, jo skleidėją ir stebėtoją pakylėjantis virš buities ir tarytum jau pats savaime, be jokių papildomų sąlygų, kažkoks šventas. Prieš jį esi bejėgis - arba tiki jo nuoširdumu, arba ne. Regis, belieka pagarbiai lenkti galvą arba skeptiškai gūžčioti pečiais ir net daugiau ar mažiau negarbingai tyčiotis. Toks jau tas masinis tikėjimas: arba jį, bendrą Dievą ir jam skirtas taisykles priimi besąlygiškai ir keliauji palaimingai kartu į pažadėtąją dangaus karalystę, arba tavo kryptis priešinga - velniop. Tačiau, veikiausiai kaip tik dėl tokio dėsnio, be galo norisi nepasiduoti nė vienam iš šių labai jau tiesių kelionių variantų ir, kalbant apie Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Apreiškimą Marijai“, pasilikti kažkur per vidurį: be kategoriškos nuomonės, be pasipiktinimų ir apreiškimų, be asmeninės patirties, nuošaly. Tik dėl viso pikto reikia pridėti, kad tai vis vien nėra pretenzija į menų kritikai vargiai pasiekiamą objektyvumą.

„Apreiškimas Marijai“ pagal prancūzų poeto, dramaturgo ir diplomato Paulo Claudelio to paties pavadinimo pjesę, rodos, stengiasi atsikratyti bet kokių aliuzijų į šiandieną ir mestelėti žiūrovus veikiausiai ne daug metų atgal (nors rezultatas rodosi būtent toks), bet į laikui nepavaldžią amžinybės salą. Šioji tarytum išlaisvina spektaklį nuo aktualumo, originalumo būtinybės ir leidžia veiksmui tekėti tikslia, prieš daugybę metų Claudelio padiktuota eiga. Taip, eilutė po eilutės, iš aktorių lūpų išgirstame daugiau ar mažiau visą Genovaitės Dručkutės išverstą dramaturgo tekstą. Pirmame veiksme tekstas sklinda žaidybiškai: tarytum mūsų aktoriai pratintųsi prie jiems ganėtinai neįprastos kalbos, matuotųsi kiek senstelėjusius žodžius ar jų derinius bei patys stebėtųsi tuo, ką geba ištarti jų lūpos. Tai - ne jų pasaulis ir jie nesistengia to slėpti. Tik jaunieji artistai (jų čia yra nemažai), kuriems dėl ilgamete praktika pažymėtos profesionalumo stokos kol kas vienodai (ne)pavaldūs visi vaidmenys, iš karto griebiasi nedviprasmiškų, pernelyg aiškių užduočių. O antrame veiksme prasideda tikroji tragedija. Dabar jau visi aktoriai įsitraukę į savo vaidmenų išgyvenimus. Jiems jau nebekyla abejonių dėl savojo tikroviškumo: įsisukęs veiksmas ir jo sukelta veikėjų kančia ima viršų - žvilgsniui iš šono, saviironijai ir šiandienos žmogaus santykiui su sakomu tekstu nebelieka laiko.

Kad ir kokie būtų nelygiaverčiai aktorių darbai, kaip tik jie - aktoriai (kurių vardų čia neminėsiu nenorėdama nieko išskirti) - čia yra pagrindinis spektaklio gyvybės šaltinis. Savuoju netobulumu (švelniai tariant) jie tarytum išjudina, o ne įkūnija sustabarėjusį tekstą ir leidžia jų išsakomus žodžius išgirsti per tam tikrą atstumą. Susimaišius skirtingoms aktorių kartoms, mokykloms ir pasaulėžiūroms, nuolat trūkinėjantis vaidybos ritmas tarytum neleidžia būti iki galo užliūliuotiems ir pamiršti tikrąją sceninio vyksmo erdvę - teatrą.

Net ir atsiribojus nuo griežtų vertinimų negalima nepaminėti, kad „Apreiškimas Marijai“, kaip šiandien pastatytas teatrinis kūrinys, atrodo anachronistiškai. Iš tiesų jis, lyg iš praėjusių amžių atklydęs vaiduoklis, savo poetiniais, patetiškais potėpiais dažnai priverčia pasijusti mažų mažiausiai keistai. Čia tikrai neverta ieškoti naujų formų, o ir pykti dėl jų nebuvimo, mat tokios pretenzijos šiame spektaklyje paprasčiausiai nėra. Tiek Vytauto Narbuto scenografija, tiek Dovilės Gudačiauskaitės kostiumai, tiek Algirdo Martinaičio muzika savuoju grožiu, santūrumu, rimtumu ir krikščioniška simbolika rodo, kad susiduriame su tradiciniu literatūriniu pastatymu, kuriame į kūrinį žvelgiama ne konceptualiai, su savita idėja, o tapatinantis su pjesės autoriumi ir statant jo dramą nuosekliai, scena po scenos.

Nori nenori, automatiškai kyla klausimas: ko gi, be senovinio teatro, iš kurio vis stengiamės „išaugti“, apraiškų, šiame Vaitkaus kūrinyje yra? O atsakymą, matyt, slepia spektaklio tema: pats Claudelio tekstas ir režisieriaus pasirinkimas jį šiandien statyti. Taigi, „Apreiškime Marijai“ visų pirma yra Mirtis. Savanoriškas pasiaukojimo veiksmas, kurio, kas šiuo metu gana neįprasta, nelydi patyčios. O šalia Mirties automatiškai iškyla ir tai, ko čia nėra: čia niekas nepostringauja apie gyvenimo vertę, apie aukos vaidmens atsisakymą, apie kovą už savo laimę ir kitas šiandien per kraštus besiliejančias privalomas pavyzdinio žmogaus vertybes. Tad „Apreiškimas Marijai“ galėtų būti, o kai kuriems žiūrovams ir yra, užuovėja nuo praktiško, pabrėžtinai originalaus, nuolatinio atsinaujinimo (dažnai betikslio) reikalaujančio pasaulio. Tik tiek, kad tuomet ir režisieriui reikėtų neskubėti, kaip reta kruopščiai padirbėti su aktoriais ir neturėti iliuzijų, kad apreiškimas gali įvykti net su trimis, nuolat besikeičiančiomis jų sudėtimis.

www.7md.lt

recenzijos
  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.

  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus, su kuriais bendradarbiavo.

  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.

  • Istorijos ir abstrakcijos

    „Legendoje“ kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika kuria choreografiją ir šokėjų jausmus įkvepiančią atmosferą, apibendrintą senųjų laikų apmąstymo, prisiminimo nuotaiką.

  • Liūdna LEGENDA

    Mūsų šokio mene, reflektuojančiame istorinius įvykius ar asmenybes, ryškėja liūdesio, simbolių, savirefleksijos, aukštų substancijų, transcendentinis pasakojimas.

  • Sriubos valgymas prieš pasaulio pabaigą

    Kodėl tiek daug kalbu apie vaidmenis? Nes nieko daugiau spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ nėra. Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų.

  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.