„Doriano Grėjaus portretas“ žiūrovams pristatomas kaip „spektaklis be žodžių“. Tai nėra neteisingas spektaklio apibūdinimas, nes išties scenoje nekalba nei lėlės, nei žmonės. Suprantu, jog šios frazės tikslas - veikiau įspėti, nuraminti (o gal ir provokuoti) būsimus žiūrovus, nei sukelti impulsus šio teksto autorei pirminių įspūdžių užrašams, tačiau šis įvardijimas pasiūlė šiek tiek labiau pagalvoti, ką scenoje reiškia kalbėjimasir žodis, ar būtinai jis turi būti ištartas. Ar kalbai būtina apibendrinti kūrinio turinį? Atrodo, jog lėlių ir objektų teatras palankiausias norint nutolti nuo žodinės personažo ar kūrinio išraiškos. Kita vertus, šis nuotolis dažniausiai itin susiaurina literatūros pasirinkimo galimybes ir būsimo spektaklio auditoriją. Tačiau kokių dar išraiškos formų teatre turi žodis? Kaip teatrinė kalba išvaduoja literatūrą?
Režisierės Gintarės Radvilavičiūtės spektaklyje be žodžių „Doriano Grėjaus portretas“ žodžių labai daug. Net jeigu dramaturgija (konsultantė Gabrielė Labanauskaitė) yra tik viena iš sudedamųjų sceninio kūrinio dalių, kitos - muzika (kompozitorė Rita Mačiliūnaitė), judesys (choreografė Sigita Mikalauskaitė), erdvė ir objektai (scenografė Renata Valčik), žvilgsnis (režisierė Radvilavičiūtė) - šiame kolektyviniame portrete tokios pat svarbios. Kūno judesys ir plastika įprasminami veidrodžių atspindžiuose, lėlės, skulptūros, biustai ir objektai išreiškiami scenos tūrio bei gylio, paviršių ir erdvių persidengimuose, muzika stiprina dramaturgines įtampas ir kulminacijas. Ir pats žodis spektaklyje egzistuoja, net jeigu garsiai jo niekas neištaria, - besikeičiantys titrai su Oscaro Wilde'o romano ištraukomis išlaiko siužetinį nuoseklumą. Visi šie elementai spektaklyje kartu ir atskirai kuria prasmes, ženklų, garsų, judesių sistemas, tad „Doriano Grėjaus portretas“ - itin literatūriškas kūrinys ir vizualine, ir tekstine prasme. Štai čia spektaklio apibūdinimas „be žodžių“ tampa tam tikra kryptimi - be ištartų žodžių, bet su daugybe sceninių teksto pakaitalų.
„Doriano Grėjaus portrete“ kalbama muzika, judesiu, paviršiais, objektais, užrašytu tekstu, erdve. Tačiau kas kalbama, apie ką? Abstraktus veiksmas, sąlygiškas pasakojimas, daugiaprasmiai simboliai, daugybė neišsemiamų (neįveikiamų!) temų. Atrodo, jog būtent tai „suardo“ spektaklio vientisumą. Galbūt klystu mėgindama sujungti atskirus spektaklio vaizdus bei prasmes, priešinuosi sumanymo logikai, tačiau pretenzija į vientisumą spektaklyje tikrai jaučiama. O žodis, turintis „paaiškinti“ žiūrovui sceninį pasakojimą, nesukuria pakankamos dinamikos, veikiau, priešingai, stabdo siužeto tėkmę. Skirtingais tempais kuriamas „Doriano Grėjaus portreto“ turinys ima trukdyti. Panašų (d)efektą galime pastebėti ir nebyliajame kine, kai į dažniausiai itin aktyvų vaizdą įsiterpiantys intertitrai, rašytine kalba paaiškinantys vizualų veiksmą, lėtina filmo pasakojimą. Iš šio ritminio vaizdo ir kalbos neatitikimo sukuriama distancija tarp kūrinio ir žiūrovo, nors tai savaime nereiškia neigiamo aspekto, nes ši distancija gali būti apgalvota ir išnaudota. Juk netgi teatro „Lėlė“ Palėpės salė, kurioje rodomas „Doriano Grėjaus portretas“, labiau primena ne teatro, o muziejaus erdvę. Todėl distancija ir stebėtojo vaidmuo žiūrovui intuityviai priimtinas. Tačiau įprastai galerijose ar muziejuose prie paveikslų nesibūriuojama, galbūt net priešingai - ieškoma vienatvės, asmeninės erdvės. Spektaklyje norėtųsi nejusti kitų, svetimų žmonių artumo ar dirsčiojimo pro kaimyno petį, o atidžiau pažvelgti į sudominusį paveikslą. Galbūt įsijautimas į tuščiame rėme (o kartu ir žiūrovo vaizduotėje) atgyjantį paveikslą būtų visai kitoks stebint jį iš arčiau.
Ir štai atsiranda dar vienas (nors ir kiek užmirštas) spektaklio dalyvis - žiūrovo vaizduotė. Į galvą ateina scena iš Šveicarijos „Vidy“ teatro ir trupės „Rimini Protokoll“ spektaklio-instaliacijos „NACHLASS, kambariai be žmonių“, kai viename iš kambarių žiūrovai žiūri į tuščią sceną, klausydamiesi personažo balso įrašo. Šiame kambaryje žiūrovai užima vietas nedideliame amfiteatre, o atsivėrus raudonoms aksomo užuolaidoms išgirsta sekretorės Nadine Gros pasakojimą apie neišsipildžiusią svajonę dainuoti scenoje. Per visą pasirodymą nieko neįvyksta, bet kartu - įvyksta viskas. Balsas šiame „Nachlass“ kambaryje kuria ir charakterį, ir pasakojimą, ir veiksmą, t.y. ir tekstinį, ir vizualinį turinį. O „Doriano Grėjaus portrete“ man pritrūko minties aiškumo, konkretumo. Todėl, paradoksalu, pasigedau ir laisvės interpretuoti, paklaidino daug prasmių, ženklų, užuominų, krypčių. Pats spektaklis priminė gyvą Oscaro Wilde'o kūrinio epigrafą - paveikslą muziejaus salėje. Tik po kurio laiko sudvejojau, ar šiam paveikslui reikalingas žiūrovas.
