Jaunų aktorių ansamblis „Degam„ vaidina autobiografinių improvizacijų spektaklį „Tetos„ (2011, rež. Juozas Javaitis). Rido Viskausko įspūdžius užrašė Lina Žižliauskaitė.
Visuomenėje, kurioje vis labiau įsigali Šablonas, Taisyklė, Numeracija, Prekinis ženklas, Reikalavimai pretendentui, unikali asmenybė patiria didelį spaudimą: reikia prisitaikyti, veikti pagal instrukcijas, neišsiskirti, nesukurti problemų tvarkant reikalus įstaigose, negaišinti darbdavių ir tarnautojų laiko, nevalia išsišokti, ne vietoje ir ne laiku nusijuokti ar pravirkti. Asmenybė verčiama griežtai riboti savo elgesį ir trauktis iš viešojo gyvenimo (šis vis labiau kontroliuojamas per stebėjimo kameras, slaptažodžius, vietą elektroninėje eilėje žyminčius talonus) į socialinius tinklapius, kūrybą. Todėl teatre, bent man, šiuo metu svarbūs spektakliai, kuriuose gali jausti autentiškumą, individualumą, emocinį atvirumą ir laisvę - vaizduojamo žmogaus ir socialinės grupės, pačių aktorių. „Tetos„ - iš tokių. Čia šešios jaunos aktorės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentės, prisimena savo vaikystę, artimiausius žmones - mamas, močiutes, ir kuria scenoje grupinį įvairaus amžiaus moterų portretą. Sykiu spektaklyje akivaizdūs pedagoginiai tikslai, ugdant tradicinio dramos teatro aktorius: kreipiamas dėmesys į charakterio kūrimą, partnerystę, veikimą tekstu.
Prisiminimų archeologija. Prisiminimai - šio spektaklio pamatinis šaltinis. Nuo prisiminimų atsispiriama tolesnei improvizacijai. „Kai aš gimiau...„, - pradeda pasakoti savo istorijas jaunos merginos. Režisierius turbūt specialiai trynė ribą tarp realybės ir fikcijos, aktorių ir jų pasakojamų istorijų. Spektaklio pradžioje kiekviena aktorė rodo žiūrovams savo vaikystės (ar šeimos narių) tikrą nuotrauką, apibūdina, kokie čia vaizduojami žmonės, situacija. Merginos krykštauja, plazdena. Vilčių metas.
Spektaklyje remiamasi savotišku kinematografiniu montažu: vieną temą keičia kita, dramatinę nuotaiką - komiška, mono pasirodymą - ansamblis. Nuolat kartojamas vaizdinys, kaip ratus scenoje suka dviračiais minančios merginos (kaip jis įspūdingai atrodytų kine, kur kitokios galimybės žaisti peizažu, erdve!). Nedideliuose miesteliuose, gyvenvietėse dviratis - kasdienio gyvenimo atributas. Yra spektaklyje scena, kai merginos, it bendrabučio kambaryje sugulusios prieš miegą, juokais atvirauja apie pirmuosius pasimatymus su savo vaikinais, metaforiškai juos vadindamos „mano Donatas„. Taigi staiga esą kažkas išmala langą, merginos iš scenos gilumos grįžta su stiklo šukėmis, žvelgia pro jas į šviesą... Vėliau bus scena, vaizduojanti, kaip ne merginos, o jau vos pakrutančios bedantės „ciocės„, netikėtai susitikusios, surengia gamtoje improvizuotą pikniką; prieš susėsdamos prie atsineštinių vaišių jos ilgai žiūriu viena į kitą pro šukes („Čia Tu ar ne Tu?„), pasakosis gyvenimo anekdotus apie savo vyrus, mirusius... Režisierius subtiliai, neįkyriai žaidžia gyvenimo šukių metafora. Bet spektaklyje režisierius tarnauja tik aktorėms, negožia jų scenos efektais, nedemonstruoja savęs. Aktorėms leidžiama išbandyti save vaidinant įvairių žanrų registre. Esama ir parodijos, šaržo scenų, ir aukštos emocinės temperatūros epizodų.
Kuriant šį spektaklį aktorėms talkino dramaturgės-asistentės Gailė Garnelytė, Birutė Kapustinskaitė, Teklė Kavtaradzė, tad merginų pasakojamos istorijos kupinos išraiškingų detalių, situacijų, kalbos ir kalbėsenos charakteringumų. Štai Evelinos Brėdikytės herojė negimusio, aborto metu nužudyto žmogaus vardu kalbasi su (menama) mama ir dėkoja jai „už galimybę įsivaizduoti savo gyvenimą„. Monologas ssukaidytas fragmentais, kiekvieną jų herojė sako būdama kito amžiaus (70, 50, 30, 15, 2 metų). Aktorė keičia herojės kalbėjimo ritmą, energiją (tiksliai pastebėta, jog sendamas žmogus darosi vangesnis, lėtėja jo judesiai).
Dramatinio talento nestokojančios Irmos Bogdanovičiūtės herojė kalbasi su savo 3 vaikus (pametinukus) užauginusia mama. Herojei rūpi išsiaiškinti, kokia buvo jos mama jaunystėje, kamantinėja ją, o ši tarsi neturi ką papasakoti: Mamos gyvenimas prabėgo, sukantis tarp namų ruošos ir vaikų priežiūros vargų: „Kokia ten mano jaunystė...„. Tragiška akimirka, kai mergina tai supranta...
Įsiminė Aistės Motiejūnaitės humoro ir nuostabos kupinas monologas „Aš esu Motiejūno vaikas...„, kuriame mergina atseit kalbasi su mama. Kas aš esu, kodėl esu tokia, kokia esu, - monologo akcentai.
Godos Nefaitės herojės monologe atskleidžiama skaudi senstančios, matyt, kokia lėtine liga sergančios mamos tema. Mergina prisimena, kaip mama, valgydama ledus, nepastebėdavo, jog lūpų kampučiuose likdavo baltų dėmių, nesivalydavo jų. „Mama, nusivalyk!„ Skaudus šis supratimas: mama rūpinosi, globojo dukrą vaikystėje, o nuo šiol vaidmenys šeimoje keičiasi... Ir kitaip jau nebus.
Indrės Mickevičiūtės herojė pasakoja apie savo jauseną ir rūpesčius, kilusius po tėvo savižudybės. Herojė scenon išeina su vyriškais juodais batais, nusiauna juos, kažką porina apie „raudonas dėmes„, šautuvą - ne iš karto supranti, kad tai užuomina į tragišką įvykį. Herojė atseit kalbasi su mažamete sesute, klausinėjančia, „ar tėvelis su „trusikėliais„ aprengtas guli?„ Nevengiant komiškų detalių, keliama skaudi merginos laiku neišsakytų tėvui jausmų, moralinės kaltės tema.
Komikės talentu apdovanota Virginija Kuklytė suvaidino mamos, kuri telefonu kalbasi su dukra studente, monologą. Mama gyvena Šalčininkų krašte, tad jos kalbėsena - tarmybių ir svetimybių mišrainė. Bet svarbiausia - ūmaus jos charakterio, temperamento išraiškos kaita, meilės patvirtinimo troškimas. Nors išoriškai mama - moteris-galiūnė, tempianti namų ūkio naštą viena ant savo pečių, kai alaus „pripampęs„ vyras televizorių žiūri, bet vidujai ji baiminasi, kad, vaikams išvažinėjus, greitai liks jiems nereikalinga, pamiršta... Monologe yra stulbinantis ir publikos juoko proveržį išprovokuojantis momentas, kai mama, apsisiautusi ryškiaspalviu „rytietišku„ chalatu (dailininkė - Rūta Sakalauskaitė), visą savo santykių, jausmų, poteksčių paletę dukrai išsako vieninteliu žodelyčiu: „Nu. Nu. Nu, nu. Nu... Nu! Nu?...„ Šis „nunavimas„, atrodo, gali nežinia kiek trukti, ir vis tiek kausto dėmesį...
Žinoma, griežtosios feministės spektaklyje gal pasigestų įvairesnių moterų reprezentacijos paveikslų (esama dabar ir tokio - „Laisvos ir stiprios„), gal net pyktelėtų dėl ironiškos scenos, kurioje vaizduojama, kaip „barbės - blondinės„, skambant ritminei muzikai, mankštinasi sporto klube. Viena jų, užlipusi ant svarstyklių, vėliau pripažįsta, jog jai tenka gyventi pagal principą „Parduok save brangiau„. Ir čia pat priduria: „O kas viduje darosi - niekam neįdomu...„ Bet spektaklio kūrėjams vidinis moterų gyvenimas rūpi. Ir ne vien kaip kūrybinė „medžiaga„. Tarsi apie kitas, bet sykiu - ir apie save.
