Teismo cirkas

Aistė Šivytė 2021-07-02 7md.lt, 2021-06-25
Rokas Petrauskas ir Tomas Rinkūnas spektaklyje „Ūbo teismas“. Arvydo Gudo nuotrauka
Rokas Petrauskas ir Tomas Rinkūnas spektaklyje „Ūbo teismas“. Arvydo Gudo nuotrauka

aA

Birželio 5, 6 d. Artūro Areimos teatras (AAT) po ilgo karantino laikotarpio atvėrė duris nauja premjera - spektakliu „Ūbo teismas“ pagal Simono Stephenso pjesę. Spektaklio centre - į XXI amžių, Tarptautinį Teisingumo Teismą Hagoje, atkeldintas buvęs Baliuškos karalystės karalius Ūbas (Rokas Petrauskas). Čia jis tam, kad pagaliau būtų nubaustas už savo amoralius nusikaltimus ir žiaurumą. Vienas po kito apklausiami liudytojai, per salę aidi nemaloniai garsus mėsos plaktuko taukšėjimas, tačiau kuo toliau, tuo labiau stiprėja abejonė - ar šis teismas įgalus ką nors padaryti? Ar tai realus procesas, ar be didesnių pastangų biurokratiniais sumetimais atliekamas vaidinimas?

Tiesa, šiai abejonei lemta kilti, jei prieš spektaklį teko pasidomėti jo aprašu, perbristi per jau tradicinį tapusį AAT filosofinį minties srautą ir įvairiomis medijomis pateikiamą reklamą. Šį kartą spektaklį pristatė režisieriaus mintys, paties Ūbo interviu ir trumpi videoreportažai, kuriuose žurnalistai bando išgauti teismo darbuotojų pasisakymus. Spektaklyje, deja, suvokimas, kad teismo procesas tikriausiai beprasmis, prokurorei (Modesta Jakeliūnaitė) ateina tik artėjant prie pabaigos, kai visi įsivelia į muštynes. Kai teisėją (Monika Poderytė) užvaldo agresyvi aistra Ūbui, prokurorė staiga susivokia ir nori ieškoti teisybės; ima stebėtis, kaip teismas apskritai gali svarstyti buvusio karaliaus kaltumą, leisti gintis žmogui, kurio tironiškumo įrodymų nereikia. Tik jos dramatišką penkių minučių ginčą su kaltinamojo advokatu (Karolis Legenis) užgožia ir vargiai girdimu paverčia prokurorės ir Ūbo aimanos.

Kaip jau įprasta Artūro Areimos režisuotuose spektakliuose, čia netrūko fiziškumo, bandymų provokuoti, išmušti žiūrovą iš pusiausvyros. Užtęstas veikėjo žvilgsnis į akis ar nenuoseklus prokurorės flirtas su keliais žiūrovais labiau paliko priplėkusį skonį negu iš tiesų veikė. Tačiau veikė Poderytės kritimas ant akmens skalda išpilto grindinio ir sugebėjimas įtikinti, kad aktorė išsimušė dantį, - taip sukrėstas žiūrovas tampa puikia užsklanda jos virsmui iš teisėjos į Ūbienę.

Būtent aktorius ir jų kone psichopatišką gebėjimą keisti kontrastingus vaidmenis stebėti buvo įdomiausia. Šalta ir nuobodi Poderytės teisėja, išsitiesusi ant grindų, tampa įžūlia, drąsia, pakvaišusia Ūbiene, laisvai bendraujančia su žiūrovais ir priverčiančia net patį Ūbą pasijusti nepatogiai. Taip pat išsiskiria net keturi Tomo Rinkūno kuriami veikėjai, sudarantys didžiąją dalį apklaustųjų. Tai sumišęs teismo medicinos ekspertas, radęs Ūbo masinę kapavietę, iš baimės tirtantis karalius, kurį Ūbas jau ne kartą grasino nužudyti, etaloninis, alaus pilvu pasidabinęs „marozas“ Šiukšlius ir į savo režimą įsigyvenęs generolas majoras, kurio mintyse tik kovos ir susidorojimo strategijos.

Žvelgiant į bendrą spektaklio vaizdą, jo scenos neretai virsta absurdišku, chaotišku, kvailą juoką traukte traukiančiu, ūbišku cirku: advokatas, apklausdamas liudytojus, nesurezga žmogiškai skambančių sakinių, teisėjos plaktukas nesilaiko ant koto, o jo taukšėjimas kuo toliau, tuo labiau įgrysta visiems teismo dalyviams. Per šį irgi tam tikra prasme provokuojantį plaktuką teismo procesas tiek veikėjams, tiek žiūrovams tampa bendra patirtimi - visi nejučiomis krūpčioja, o karalius ir advokatas savotiškai perteikia žiūrovų mintis, maldaudami ar reikalaudami liautis ir lengviau atsikvėpdami plaktukui dar kartą sulūžus.

Vienareikšmiškai įvertinti spektaklį „Ūbo teismas“ sunku. Nors veiksmas rutuliojasi lengvai, o žaismingas absurdas ir farsas nepastebimai tirpdo laiką, spektaklio esmė ir mintis per provokacijas ir susitelkimą į formą taip ir neiškyla į paviršių, netampa paskutiniu akcentu, lieka neatsakytu klausimu. Ar Ūbas nuteisiamas, ar išteisinamas? Ar procesui lemta niekados nesibaigti? Ar tokia amžinybė įmanoma? Žiūrovas paliekamas vienas su Ūbo švilpaujama „Wind of Change“ melodija nuspręsti, kokios baigties sulaukia buvęs karalius, o kartu ir pats spektaklis.

7md.lt

recenzijos
  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.

  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.

  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.