Birželio 5, 6 d. Artūro Areimos teatras (AAT) po ilgo karantino laikotarpio atvėrė duris nauja premjera - spektakliu „Ūbo teismas“ pagal Simono Stephenso pjesę. Spektaklio centre - į XXI amžių, Tarptautinį Teisingumo Teismą Hagoje, atkeldintas buvęs Baliuškos karalystės karalius Ūbas (Rokas Petrauskas). Čia jis tam, kad pagaliau būtų nubaustas už savo amoralius nusikaltimus ir žiaurumą. Vienas po kito apklausiami liudytojai, per salę aidi nemaloniai garsus mėsos plaktuko taukšėjimas, tačiau kuo toliau, tuo labiau stiprėja abejonė - ar šis teismas įgalus ką nors padaryti? Ar tai realus procesas, ar be didesnių pastangų biurokratiniais sumetimais atliekamas vaidinimas?
Tiesa, šiai abejonei lemta kilti, jei prieš spektaklį teko pasidomėti jo aprašu, perbristi per jau tradicinį tapusį AAT filosofinį minties srautą ir įvairiomis medijomis pateikiamą reklamą. Šį kartą spektaklį pristatė režisieriaus mintys, paties Ūbo interviu ir trumpi videoreportažai, kuriuose žurnalistai bando išgauti teismo darbuotojų pasisakymus. Spektaklyje, deja, suvokimas, kad teismo procesas tikriausiai beprasmis, prokurorei (Modesta Jakeliūnaitė) ateina tik artėjant prie pabaigos, kai visi įsivelia į muštynes. Kai teisėją (Monika Poderytė) užvaldo agresyvi aistra Ūbui, prokurorė staiga susivokia ir nori ieškoti teisybės; ima stebėtis, kaip teismas apskritai gali svarstyti buvusio karaliaus kaltumą, leisti gintis žmogui, kurio tironiškumo įrodymų nereikia. Tik jos dramatišką penkių minučių ginčą su kaltinamojo advokatu (Karolis Legenis) užgožia ir vargiai girdimu paverčia prokurorės ir Ūbo aimanos.
Kaip jau įprasta Artūro Areimos režisuotuose spektakliuose, čia netrūko fiziškumo, bandymų provokuoti, išmušti žiūrovą iš pusiausvyros. Užtęstas veikėjo žvilgsnis į akis ar nenuoseklus prokurorės flirtas su keliais žiūrovais labiau paliko priplėkusį skonį negu iš tiesų veikė. Tačiau veikė Poderytės kritimas ant akmens skalda išpilto grindinio ir sugebėjimas įtikinti, kad aktorė išsimušė dantį, - taip sukrėstas žiūrovas tampa puikia užsklanda jos virsmui iš teisėjos į Ūbienę.
Būtent aktorius ir jų kone psichopatišką gebėjimą keisti kontrastingus vaidmenis stebėti buvo įdomiausia. Šalta ir nuobodi Poderytės teisėja, išsitiesusi ant grindų, tampa įžūlia, drąsia, pakvaišusia Ūbiene, laisvai bendraujančia su žiūrovais ir priverčiančia net patį Ūbą pasijusti nepatogiai. Taip pat išsiskiria net keturi Tomo Rinkūno kuriami veikėjai, sudarantys didžiąją dalį apklaustųjų. Tai sumišęs teismo medicinos ekspertas, radęs Ūbo masinę kapavietę, iš baimės tirtantis karalius, kurį Ūbas jau ne kartą grasino nužudyti, etaloninis, alaus pilvu pasidabinęs „marozas“ Šiukšlius ir į savo režimą įsigyvenęs generolas majoras, kurio mintyse tik kovos ir susidorojimo strategijos.
Žvelgiant į bendrą spektaklio vaizdą, jo scenos neretai virsta absurdišku, chaotišku, kvailą juoką traukte traukiančiu, ūbišku cirku: advokatas, apklausdamas liudytojus, nesurezga žmogiškai skambančių sakinių, teisėjos plaktukas nesilaiko ant koto, o jo taukšėjimas kuo toliau, tuo labiau įgrysta visiems teismo dalyviams. Per šį irgi tam tikra prasme provokuojantį plaktuką teismo procesas tiek veikėjams, tiek žiūrovams tampa bendra patirtimi - visi nejučiomis krūpčioja, o karalius ir advokatas savotiškai perteikia žiūrovų mintis, maldaudami ar reikalaudami liautis ir lengviau atsikvėpdami plaktukui dar kartą sulūžus.
Vienareikšmiškai įvertinti spektaklį „Ūbo teismas“ sunku. Nors veiksmas rutuliojasi lengvai, o žaismingas absurdas ir farsas nepastebimai tirpdo laiką, spektaklio esmė ir mintis per provokacijas ir susitelkimą į formą taip ir neiškyla į paviršių, netampa paskutiniu akcentu, lieka neatsakytu klausimu. Ar Ūbas nuteisiamas, ar išteisinamas? Ar procesui lemta niekados nesibaigti? Ar tokia amžinybė įmanoma? Žiūrovas paliekamas vienas su Ūbo švilpaujama „Wind of Change“ melodija nuspręsti, kokios baigties sulaukia buvęs karalius, o kartu ir pats spektaklis.
