Vasario 15 d. Menų spaustuvės Juodoji salė sunkiai sutalpino visus žiūrovus, norėjusius patekti į animacijos spektaklį „Tėčio pasaka". Detalė teatro vadybininkams: neįprastas spektaklio vaikams vakarinis laikas netapo kliūtimi žiūrovams. Ir ateityje spektaklis savaitgaliais bus vaidinamas ne dienos metu, o sulaukus popietės (16 val.), kai darbadienių nukamuoti tėvai galės pailsėti, sutvarkyti namų reikalus ir be skubos susiruošti į teatrą.
Skuba, laiko ir dėmesio vaikams stygius - šiuolaikinės jaunos, intensyviai dirbančios miesto šeimos aktualija. Bet ir sovietmečiu būta panašiai - prisiminkime praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje Vytautės Žilinskaitės parašytą pjesę „Berniukas iš albumo": suaugusieji lakstydavo į komandiruotes ir simpoziumus, vaikai užsisklęsdavo fantazijos pasaulyje. „Tėčio pasakoje" - analogiškai: tėtis (profesija nekonkretizuojama) nesitraukia nuo kompiuterio, mergaitė, nesulaukdama dėmesio, susikuria vaizduotėje ilgaausį draugą išdaigininką Pbpbpbrl (iš klausos ir užrašyti sunku...), kurį vaidina Giedrius Kiela, ir pabėga su juo į Pbpbpbrl šalį, kur veikia ne kokie nors jau egzotika tapę „meškiukai" ir „zuikučiai", o šiuolaikinės televizijos ir kompiuterijos apsuptyje augantiems mažiesiems žiūrovams artimesni savotiški „ufonautai" ar unifikuoti animacinių filmukų herojai (lakoniškų pastelinių spalvų kostiumų dizainerė - Lina Pliuraitė). Tėtis, pasigedęs mergaitės, skuba kelionėn į Pbpbpbrl šalį ieškoti dukrelės. Čia jis sutinka keisčiausius šios šalies gyventojus, siekia su jais užmegzti ryšį, patiria linksmų nuotykių ir galiausiai, išlaisvinęs nuo baimės patį Baimės karalių, sugrąžina mergaitę namo... Nuo šiol jis dukrelei bus atidesnis, tikina spektaklio kūrėjai.
„Vaiką lengva prarasti, bet sunku susigrąžinti", - tokia būtų spektaklio „žinutė" suaugusiems žiūrovams. „Atviro rato" aktoriai niekada savo spektakliuose nemoralizavo, nėra tiesmukos didaktikos ir šį kartą. Humoras, fantazija, žaismė - šios komandos stiprybė (nors pastarojo sezono spektakliuose, pvz., „Brangioji mokytoja" bei „Ofelijos", imtasi ir itin aštrių temų). Pagrindiniai „Tėčio pasakos" veikėjai - tėtis ir dukra, kuriuos vaidina aktoriai Justas Tertelis ir Benita Vasauskaitė - nepsichologizuojami. Kodėl šeima gyvena be mamos (išsiskyrė, dirba užsienyje, mirė?) spektaklyje neaiškinama. Mamos netekties užuomina suteiktų mergaitės personažui daugiau dramatizmo. Dabar šeimos nariai - abstraktoki, o ir vaidmenys aktoriams paskirti tipažo principu.
Spektaklio kūrėjams rūpi užmegzti ryšį su mažaisiais žiūrovais nuo pirmų minučių. Vaiko praradimo ir susigrąžinimo istorija pasakojama per tėčio prizmę; tiesa, daroma tai ne įprastai, aktoriui tiesiogiai bendraujant su žiūrovais, o tarsi radijo teatre - paleidus istoriją komentuojančio „tėčio balso" įrašą. Akiniai, suraukti antakiai, biuro kostiumas - nespėjančio į elektroninius laiškus atsakinėti tėčio išoriniai bruožai. Justo Tertelio vaidinamas tėtis tikrai myli savo dukrą: aštresnių balso intonacijų, kai mažoji jam trukdo dirbti, neišgirstame. „Eik žaisti, sufantazuok pati ką nors!", - ne kartą prašo kantruolis dukrelės, keistai sukdamas rankomis ore ratus. Akivaizdu, tokiu geraširdžiu tėčiu mažoji galėtų ir manipuliuoti, bet spektaklio kūrėjai nekomplikuoja santykių ir charakterių. Literatūra veikiau yra pretekstas atskleisti įspūdingą spektaklio vizualumą ir naujų technologijų panaudojimo galimybes.
Kūrybinė studija „Pet Punk“ (Andrius Kirvela, Gediminas Šiaulys) yra, regis, naujokė teatro pasaulyje, bet pirmas bendras jų darbas su „Atviro rato" aktoriais kelia nuostabą, „prisvilusio blyno" kvapo nejusti. Visus vizualikos kūrėjus net suskaičiuoti sunku, nes vien lėles ir dekoracijas kūrė bene 16 specialistų! Vizualika - daugiasluoksnė. Pagrindiniai scenografijos elementai - baltos įvairių tūrių figūros; jų kombinacijas veikėjai spektaklio eigoje perkuria daugybę kartų. Ant dekoracijų projektuojami Elenos Dvoreckajos sukurti piešiniai. Veikia ir lėlių bei kaukių personažai: Giedriaus Kielos vaidinamo Baimės karaliaus kaukė-konstrukcija, Jono Šarkaus Inkilas (ant aktoriaus pečių tvirtinama inkilo konstrukcija su mirksinčia viena akimi) ir didžiulė Eimanto Bareikio animuojama tylinti lėlė Om (aktorius - tarsi lėlės konstrukcijos dalis, jos ašis; lėlės išdidinta akis, ranka - tarytum aktoriaus kūno „tęsiniai"). O kompiuterinės grafikos dėka kuriami veikėjų kelionių metu matomi reginiai, ryškūs veikėjų išvaizdos pasikeitimai. Logiškai vaizdo projekcijos ir net 3D efektai pateisinami: fantazijos šalyje, kurioje tėtis ieško pabėgusios mergaitės, įmanomos įvairiausios transformacijos.
Įstabi scena, kai Marijos Korenkaitės vaidinama teta Pbpbpbrl, norėdama pamokyti tėtį už amžiną bambėjimą, kad jį neva „spaudžia laikas", todėl „fantazuok pati!", paverčia nykštuku, uždaro į „kolbą" ir prileidžia vandens... Tėčio „sumažėjimą", jo reakcijas „suvaidina" ne aktorius, o kompiuterinė animacija. Dramos plano ir animacijos jungtis žiūrovams sukuria įspūdį, kad ir jie, laikydamiesi veikėjams už pečių, skrieja Pbpbpbrl šalyje įvairiais kalneliais, labirintais...Sunku pasakyti, kas prie ko derinasi: aktoriai prie technologijų ar atvirkščiai? Pasak pranešimo spaudai, specialiai šiam spektakliui buvo sukurta programinė įranga, žiburiuojanti, leidžianti kontroliuoti scenoje demonstruojamas projekcijas. Bet, matyt, aktoriai yra pasiruošę trumpalaikiams kompiuterijos trikdžiams, numatę, ką improvizuos, jei dingtų projekcijos...Įdomu, ar studija „Pet Punk" tęs eksperimentus teatre? Ir kaip apskritai ateityje technologijos paveiks teatro supratimą, aktorių veikimą scenoje (pvz., šiame spektaklyje aktorių personažai bendrauja su animacijos būdu sukurtais herojais)? „Tėčio pasakoje" technologijos negniuždo aktorių - vis tik spektaklyje svarbūs jų vertinimai, partnerystė. Lietuvos teatrų dramos spektakliuose suaugusiems vaizdo projekcijos - seniai įprastos, tačiau jos paprastai agresyviai atakuoja žiūrovų regą ir emocijas. „Tėčio pasakoje" jų misija - ne gąsdinti ir dirginti, o stebinti, džiuginti, pozityviai veikti vaizduotę ir emocijas.
Spektaklių vaikams, kuriuose vis aktyviau remiamasi įvairiomis vaizdo ir garso technologijomis,daugėja: „Ronja plėšiko duktė" (rež. Dalia Jokubauskaitė, Valstybinis jaunimo teatras, 2008), „Avinėlio kelionė" (rež. Saulė Degutytė, „Stalo teatras", 2010), „Gaidelis pinigautojas"(rež. Šarūnas Datenis, Menų spaustuvė, 2012)... „Tėčio pasakoje" technologijų pagalba kuriamų vaizdų ir aktorių sąveika dar ryškesnė, aktoriams tenka ne tik „apžaisti" vaizdus, bet ir derinti savo ritmiką prie jų. Aktorė Benita Vasauskaitė šių eilučių autoriui tvirtino: „Įgijome jaudinančios naujos patirties: spektaklis nėra vien aktorių rankose; šviesos dailininkas Povilas Laurinaitis, muziką leidžiantis kompozitorius Vytautas Leistrumas, vaizdo projekcijas kontroliuojantis Gediminas Šiaulys - lygiaverčiai kūrėjai spektaklio metu, mūsų, aktorių, ryšys su jais toks pat svarbus, kaip ir su kolegomis scenoje".
