Fragmentiškų teksto scenų koliažas
Oliverio Frljičiaus „Tebus prakeiktas Tėvynės išdavikas!" jau pirmu rekvizitinio pistoleto šūviu eliminuoja galimos jugo-nostalgijos šešėlį ir koncentruojasi į aštriabriaunius buvusios Jugoslavijos piliečių santykius. Kuris yra labiau slovėnas - kroatės sūnus ar kroatės vyras? Pradėjus tariamai dulkinti slovėne apsimetinėjančią kroatę pereinama prie bandymo išdulkinti ir publiką. O ko mes čia juokiamės? Slovėnijos jaunimo teatro aktoriai su režisieriumi priešakyje įsuka žiūrovą į tamsų pilietinį karnavalą. Nusivylimo, kantrybės, pykčio ženklinami aktorių/personažų veidai tampa ryškesni už slaviškų spalvų vėliavą, pridengiančią ar uždengiančią gyvą ar tariamai mirusį.
Fragmentiškų ir dinamiškų scenų montažas tampa agresyvaus spektaklio pamatu. Dainas keičiant šūviams, judesį keičiant jo reikšmei, šūksnius keičiant ašaroms, septyni vyrai ir dvi moterys kalba apie dar palyginus šiltus, nors savotiškai laike nutolusius įvykius. Ir apie kartais nutolstantį žmogiškumą. Sutrikę eks-jugoslavai savo naujos tapatybės paieškose pameta racionalumą ir sužvėrėja. Slovėnas slovėnui - kroatas. Čigonus lauk. O paslapčia su ustašiais traukiamos jų tautinės dainos prie butelio kaklelio. Nes ten slovėno, prisidengusio kroatiška mama, sodyba.
Spektaklis prasideda lyriška Balkanų melodija, kuri randasi pamažu įsijungiant aktoriams kiekvienam su savo instrumentu, rodos, tarsi po griūties - nors ir nelabai įkvėptai - jie keltųsi naujam gyvenimui. Gyvenimui be Tito. Ir dėl to su užspaustu grauduliu gerklėj. Bet sentimentalumas trunka neilgai. Šūvis į nugarą gražina į realybę - veidu į žemę.
Moterys čia į karą neina. Jos [tradiciškai] verkia, kažko negali (atlikti dainos, prieštaraujančios asmeninėms nuostatoms, spjauti ant vėliavos..) arba yra dulkinamos. Maskulinistinis spektaklio dvelksmas, tarp kitko, nuolat švelninamas moteriško balso tautinėmis, antimilitaristinėmis dainomis, skambančiomis veiksmo fone. Nusirenginėjantys vyrai spaudžią ašarą arba stoiškai išlieka neapsinuoginę. Ir tik kartą iš šautuvo išlekia moterų siųstos kulkos. Idant susidainuotų pačios prieš save.
Finalinė scena, kai aktoriai savo vardais prisimena / konstruoja spektaklio kūrimo proceso akimirkas, suteikia aktorės Dragicos Potočnjak anksčiau atliktai dainai papildomo svorio ir pradeda kvestionuoti aktoriaus pozicijos ir žmogaus, piliečio pozicijų suderinamumą. Ar galiu spjauti ant savo Tėvynės vėliavos, jei esu patriotas? Ar galiu dainuoti dainą, kuri atliekama tėvynės išdavikais traktuojamų asmenų? Bet ar galiu atsisakyti vaidinti spektaklyje, jei esu aktorė? Ar galiu gauti honorarą už nesukurtą vaidmenį, kai tautiečiai, su kuriais taip smarkiai solidarizuojuos, tuo metu net nesuabejotų galimybe dirbti ir dėl jokių vidinių nuostatų to neatsisakytų? Ši scena pateikia ir galimą metateatrinės kalbos variantą: režisierius spektaklio statymo momentus paverčia spektaklio konstrukcijos komponentais, kuriuos išvysta ir žiūrovai.
Spektaklis įdomus ne vien konstrukcijos prasme, bet ir kaip sociologinis eksperimentas. Taip, režisierius atsakymų nepateikia. Bet leidžia suprasti, kad aktoriai patys sau atsakymus rado. Dabar į asociatyvius klausimus sau atsakyti turi publika. Kiekvieno klausimai - autoriniai.
Politinis juodo humoro kabaretas ar diskusija su šiek tiek (pseudo)muštynių? Jugoslavijos skilimo istorija, pateikta per (pusiau)autorinius aktorių pasakojimus ar Latvijos legionierių situacija, ištransliuota anglų-rusų-vokiečių-suomių-švedų-latvių kalbomis? „Tebus prakeiktas Tėvynės išdavikas!" ar „Legionieriai"? Net jei nereikia rinktis, kroato scenos teroristo Oliverio Friljičiaus ir latvio Valterio Siliso spektakliai mintyse nesileidžia nebūti lyginami. Ypač kai pamatyti kone vienas po kito.
1976 m. gimęs, filosofijos ir religijos studijas bei teatro ir radijo režisūrą baigęs Oliveris Frljičius šiandien yra vienas iš pagrindinių ir tuo pačiu, teigiama, vienas kontroversiškiausių jaunosios kroatų kartos režisierių. Buvusios Jugoslavijos paskutinės himno eilutės parafrazė, tapusi į Menų spaustuvę Vilniuje atvežto spektaklio pavadinimu, žadėjo tapti kroato bomba slovėnų aktorių rankose. Rodos, net veidai jų - švelniai deformuoti. Rodos, paties balsas turėtų savaime lūžti. Rodos...
Aštrus politinis kabaretas. Juodo humoro prisodrintas spektaklis. Be patetikos ir trafaretų. Įžūlus ir kontroversiškas. Visa tai - absoliuti tiesa. Tačiau tokia teisinga tiesa, jog vietom - iki nuobodulio saikinga. Tvarkingai sustatytas spektaklis - it pagal formulę. Šiek tiek turbo-folko, empatiją sukeliančios emocijos, kažkiek nuogumo - bet ne per daug, muzikos (á la tautinės), daug garso, šiek tiek agresijos (bet ne per daug!), provokacijos (irgi saikingai) ir, žinoma - dramaturgija, konstruota remiantis asmenine patirtimi, naudojant tikrus vardus, tampančius simboliais ir personažais. Teatras su skaudžios dokumentikos elementais. Teatrališka dokumentika su kusturiciškomis melodijomis. Užmarštin begarmančios tautos himnas, giedamas asmenų, besimatuojančių naujas tautines uniformas ir naujos tapatybės beieškančių personažų/aktorių asmeninės išpažintys. Turėtų skaudėti. Solidarizuojantis. O švaru, sterilu ir nelabai jaudina.
 |
| „Legionierių” disputas. Ģirto Raģelio nuotrauka |
Gal ir spektaklis būtų pamatytas kitu kampu, jei galvoje lig šiol nekirbėtų prisiminimai iš jauno latvių režisieriaus Valterio Siliso (g. 1985 m.) spektaklio „Legionieriai", pamatyto „Baltijskij dom" festivalyje Sankt Peterburge. Aštrus ir politinis (nors ir ne kabaretas). Juodo humoro prisodrintas. Be patetikos ir trafaretų (ar bent be tokių, iš kurių nebūtų tyčiojamasi). Įžūlus ir kontroversiškas. Šimtu procentų. Oliveris Frljičius kartu su Slovėnijos jaunimo teatro trupe, jau nuo 1980 metų įnirtingai eksperimentuojančia scenoje, nepaisant to, kad žaismingai, dinamiškai ir - taip, taip - kontroversiškai pristato Jugoslavijos griūtį, o Valteris Silisas kartu su latvių aktoriumi Kārliu Krūmiņšu ir suomių aktoriumi Carlu Almu ne tik analizuoja Latvijos ir Vokietijos legionierių ekstradiciją, bet ir kvestionuoja aukos sindromą apskritai. Spektaklio pradžioje dar savotiškai galėjęs solidarizuotis su brolių latvių pasakojimu, su bendra istorine praeitimi, su tautos išgyventais potyriais... vėliau suomių aktoriaus angliškai esi pasiunčiamas, sakykim, tolokai, nes aukos aukso vis tiek nelaimėsi, nes juk yra žydai.
Latvių spektaklyje dramaturgija, skirtingai nei slovėnų atveju, konstruojama daug sklandžiau. Perskaičius spektaklio tekstą norėtųsi, kad jei spektaklis ir neapsilankytų Lietuvoje, jis būtų persakytas bent jau lietuvių aktorių lūpomis. Būtų verta. Net ir edukaciniais tikslais - susipažinti su galimybe kurti jaunatvišką, drąsų, aktualų, skaudantį ir pašiepiantį politinį teatrą. „Legionieriai" - tai šarminga, sveiko - ir juodo, ir kartais net maloniai lėkšto - humoro nestokojanti pjesė, sukurta kolektyvinės kūrybos principu, pristato ne tik istorinius faktus, bet ir jų interpretacijas ar replikas. Dinamiškai istoriją vystančio teksto ir mechaniškai tikslaus veiksmo sintezė. Taip, ir čia viskas apskaičiuota. Ir čia saikingai. Bet taip saikingai, kad nesijauti alkanas. Spektaklis prasideda lozungu, jog - ar galime įsivaizduoti? - tai bus postdraminio teatro pavyzdys. Žinoma. Kaipgi kitaip šiandien. Tačiau tai ne visai juokas. Ar bent ne toks, kad patys latviai/suomiai iš to nesijuoktų.
Režisierius Valteris Silisas pusės amžiaus senumo įvykius sugeba pateikti kaip keliančius dar šiandien karščiuojančius klausimus. Publika tiesiogiai neprovokuojama, bet jai neleidžiama ramiai užimti vojeristo pozicijos. Žiūrovai tampa spektaklio personažais, padedančiais vystytis veiksmui. Žiūrovai tampa ne tik diskusijos su šiek tiek muštynių liudininkais, bet ir balso teisę turinčiais bei prašomais ja pasinaudoti asmenimis. Žiūrovas režisieriaus yra įviliojamas į sudėtingą žaidimą - reikia pradėti mąstyti. Spektaklyje eskaluojamos temos - tai ne pasakojimas. Tai iš įvairių istorinių faktų, asmeninių situacijų, skirtingų nuomonių ir pozicijų susidedantis mišinys, neparodantis teisesnio tarp teisių. Nėra vienos tiesos kaip ir nėra vienos istorijos. Ar galite tai įsivaizduoti?
Žiūrovui jau spektaklio pradžioje buvo užduotas šis klausimas. Ar galite įsivaizduoti, kad suomis aktorius vaidins latvį, kartkartėmis kalbėdamas net ir švedų ar anglų kalbomis? Ar galite įsivaizduoti Fredriką Reinfeldtą kaip Švedijos ministrą pirmininką? Ar galite įsivaizduoti, kad spektaklis truks 2 valandas be pertraukos? Nereikia nė įsivaizduoti - taip jau yra.
Ar galite įsivaizduoti, kad šiame spektaklyje ne tik jaunatviškai ir komiškai yra narpliojamos rusų-švedų-latvių-vokiečių-suomių ir t.t. politinių santykių subtilybės, bet ir visiškai rimtai analizuojami visuotinės tautos kaltės, politkorektiškumo virsmo politinėmis paslaptimis fenomenai ar nepasitenkinimas dabartimi, kylantis iš praeities skaudulių? Humoras - nepaisant to, kad puikus - netampa varomąja jėga ir porą valandų trunkantis minimaliomis sceninėmis priemonėmis apipavidalintas spektaklis tampa koncentruotu teatriniu sprogmeniu.
Tuo tarpu „Tebus prakeiktas Tėvynės priešas" - pabiras tos pačios kolektyvinės kūrybos principu, improvizacijomis paremtas kūrinys, beaugindamas įtampą kažkuriame taške ją pameta. O kone analogiškos latvių ir slovėnų spektaklių pabaigos - staiga nukertamas veiksmas ir tiek - atrodo kardinaliai skirtingos. Latvių atveju pabaiga pateisina pati save, prie jos dramaturgiškai priartėta itin tiksliai, tuo pačiu - netikėtai ir įtikinamai. Slovėnų atveju - tiesiog pakankamai tikėtina. Ar bent neįtikėtina, jog tik tiek.
Kalbant apie „tik tiek"... Provokacija - intriguoja. Tačiau po trumpo Lietuvai adresuoto provokatyvaus slovėnų monologo (vienok taiklaus, gal todėl ir gaila, kad tokio trumpo) - tik tiek. Išdulkinti publikos nepavyko, nors tikslas ir kilnus. O gal kalta ir spektaklio forma, kai buvusi improvizacija tampa akivaizdžiai įrėminta užfiksuotų repeticijų. Siliso spektaklyje varijuojant skirtingomis kalbomis - tiek broliška latvių, tiek anglų, - improvizacija tampa gyva, o kontaktas su publika tiesioginis.
Аrtimesnio ar iškalbingesnio politinio teatro pavyzdžio, „Legionierių", vaizdai verčia veržtis istorijos istorijomis atgal į neseniai matytą spektaklį, besiveržiantį istorijos istorijomis atgal. Į laikotarpį po II pasaulinio karto. Į vietą, apie kurią nieko nežinome, tik galime konstruoti iš padrikų ar subjektyvių nuotrupų. Kurios vadinamos istorija[1]. Tegęsta šviesa čia.
P.S. O Menų spaustuvei, bet kuriuo atveju, už Frljičių - ačiū. Norėtųsi daugiau tokių iniciatyvų. Tik gal kiek programiškesnių, t.y. ne pavienio spektaklio pasidalijimu su Lietuvos žiūrovu (net jei tai ir yra sveikintina), o išplėstinės veiklos šiuo klausimu. Net jei tai neprivaloma, būtų tiesiog labai puiku.
[1] Po Romeo Castellucci spektaklio vienas iš krikščioniškų simbolių gynėjų prie Lietuvos Nacionalinio dramos teatro durų teigė galintis turėti savo nuomonę apie spektaklį „Apie Dievo Sūnaus Veido koncepciją", net jei jo ir nematė. Lygiai taip pat kaip ir galintis turėti nuomonę apie įvykius Baltarusijoje arba Viduramžius - ten a) nebūtina nuvykti; b) neįmanoma nuvykti. O nuomonės turėti nedraudžiama. Rekomenduojama žvilgterėti į „Legionierius" ar „Tebus prakeiktas Tėvynės išdavikas!".
