„Gyvenimo nuėjęs pusę kelio / aš atsidūriau miško tankmėje", - plačiai prasižergęs, palinkęs per šakumą, beveik siekdamas scenos grindis duria ranka žemyn Rolando Kazlo raudonmarškinis, džinsuotas Dantė - toks demokratiškas klajūnas, tranzuojantis virš (už) laiko ir erdvės ribų, ugnies ir kūrybos angelas juodais apykaklės ir rankogalių pakraštėliais (kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva). Tarytum klaustų Eimunto Nekrošiaus, ko gi režisierius ieško tame Viešpaties tarpkojy - tame sceninės adaptacijos neįmanomybe tvoskiančiame „Dieviškosios komedijos" pragare?..
Turbūt, greičiausiai, nebent, ko gero, meilės, meilės ir vis dėlto dar kartą meilės... Kuri negalima, nepasiekiama, kurios nebūna, kuri akimirkai blyksteli, materializuojasi tik oro bučinių pavidalu, rieškučiose pernešamų klusnaus Skaistyklos paštininko (akt. Paulius Markevičius).
„Pasaulio šio tuštybė / mane į blogio taką pastūmėjo / kai mielo Jūsų veido netekau", - spektaklio finale R. Kazlo Dantė taria bejėgiškai klykčiojančiai pakirptasparnei požemių žuvėdrai, liepsnojančiai Beatričei (akt. Ieva Triškauskaitė), liauna rankute šiek tiek kilstelinčiai milžiniško, juodo rutulio, pragaro svarmens dangtį (scenografas Marius Nekrošius), kurio dugne nelyginant kepsninėj kažin kas žioruoja. Gal nuodėmingos senos mūsų mėsos čirška ten?..
Štai tokia E. Nekrošiaus sunkiai rakinamos, bet vis dėlto atrakinamos Dantės-Alighieri „Dieviškosios komedijos" stuburkaulio arka - nuo Dievo Tėvo genitalijų tankmės iki tragiškos akistatos, trumpo sąlyčio su neišsipildžiusia, neišsipildančia, neišsipildysiančia meile.
O „arkos" viduriuos kunkuliuoja Teatras - tiršta metaforų ir simbolių smala, deginanti scenos membraną; spragančios grakščių (ir ne visai) perkėlimų žarijos; pragaro spiralė (pjūklo-zeimerio inkarnacija iš „Hamleto"), pakibusi ant mažytės varinės būgno lėkštelės, trečiame veiksme tampanti tarsi skaistyklos virgule, su kurios pagalba tenykščiai pacientai ieško pagalbos ir išsigelbėjimo; mokyklinis guvernantiškos Beatričės smuikelis ir pragaro rūką gaminantis, scenos apskritimu grėsmingai slankiojantis Audronis Rūkas (brolių Baublių inkarnacija iš „Otelo") - toks „Dieviškosios komedijos" cerberis, dvikojis pragaro drakonas, spektaklio finale ant vėlei užsivėrusio gaublio ar paslaptingo sarkofago užklijuojantis raudančios Teatro-Meilės-Mirties kaukės afišą; balta, valsuojanti, skraidanti miniatiūrinė-suvenyrinė Florencija; fizinė kūnų poetika ir poetinė širdžių fizika (arba atvirkščiai); dusliai, nuolatos spektaklio metu aidintis didysis vaizduotės sambrėškių būgnas (grand casa) - pragaro lubos, į kurias antro veiksmo kulminacijoj, nebeapsikentę muedzino cypsmo (Mahometas taip pat pragare!) tarytum bandytų kažin ką išsprogdinti išsikruvindami kumščius desperatiškai smūgiuoja R. Kazlo Dantė ir hitlerjungendiškas Vaido Viliaus Vergilijus; apiplyšę, gaikčiojantys pragaro kurčnebyliai, verksmingų, inkščiančių gyvūnų galerija dejonių viešpatijoje; pagaliau pats Švento Petro įpėdinis, išvietintasis Kristaus vietininkas - drebulingas, neurotiškas Remigijaus Vilkaičio Popiežius - su apdraskyta (kulkų suvarpyta?) išversta kareiviška miline, mediniu ubago pastoralu, aukšta, raudona virtuvės šefo kepurę primenančia apiplėšyta, kartonine mitra, tarsi po pralaimėto kryžiaus žygio nublokštas į besitraukiančius, išblaškytus tikėjimo belaisvių kariuomenės ariergardo aprūpinimo dalinius.
„Bet kas gi Tu, kuris į mūs nelaimę žvelgi nuo šios briaunos?.", - kreipiasi R. Kazlo Dantė į numanomą aukštybių Viešpatį. Tyla. Jam niekas neatsako. Tik sukasi pragaro velenai, Beatričės tema, iki skausmo atpažįstamos, ilgesingos ir švelnios Piotro Čaikovskio „Andante Cantabile" valtornos iš 5-osios simfonijos antros dalies, tik pramaišiui - lietuvių ir italų kalbomis čiauška mikčiojanti, dvikalbė, difuzinė senjorita, vykusiai jungianti, regis, nesujungiamas „Dieviškosios komedijos" tvano intermedijas.
Su vertinimais čia, aišku, reiktų atsargiau, daug kas dar gali keistis, šedevro kategoriją ir laipsnį ateityje tiksliai nustatys dantingi, habilitaciniai žinovai, tačiau keletas smulkmenų verčia suklusti.
Spektaklio programėlėje originaliosios muzikos autoriumi įvardijamas Andrius Mamontovas. Įdomi dviprasmybė - muzikos autorius yra, bet spektaklio muzikinės partitūros visumai, kuri pernelyg marga, kartais gerokai praskydusi, stinga didesnės grimzlės, kietesnės kompozitoriaus rankos, kuri kartais pernelyg įsisiūbuojančiai dramaturginei spektaklio aritmijai suteiktų reikiamo svorio inkarą.
Kartais ima atrodyti, kad „Dieviškosios komedijos" muzikinio audinio amorfiškumas generuoja tam tikrą negeidautiną spektaklio plakatiškumą, kurį retsykiais itin paryškina kaip reikiant dar neišmankštinta, neištreniruota, neišmuštruota Dantės-Vergilijaus svita (Marija Petravičiūtė, Julija Šatkauskaitė, Beata Tiškevič, Milda Noreikaitė, Jurgita Jurkutė, Darius Petrovskis, Simonas Dovidauskas, Vygandas Vadeiša, Pijus Ganusauskas, Justas Valinskas, Šarūnas Zenkevičius). Trūksta jiems dar. Gerokai. Idant taptų bekūniai ir belyčiai sudužusių šešėlių karalystės pasiuntiniai. Bet antrajame veiksme jie taip šauniai „nuo dūšios" „Let it Be" užtraukia. Tai ir tegul.
Nors kartais iš tiesų pasijunti it kiaurą parą veikiančioje Viešpaties braižykloje, kurioje du antros, naktinės pamainos pameistriai su liniuotėmis dantyse ir pieštukais kumšteliuose ritmingai, sinchroniškai, paskubomis revizuoja Dantės folianto tūrį.
Užtat R. Kazlas - Big Star. Prieš kokį dvidešimtmetį mūsų televizijose sukosi tos firmos džinsų reklama su juo: eina kunigas keliu ir tik strykt per balą, iš po sutanos tik švyst firmos ženklas!.. Smagiai atrodė. Bet vis vien baisiai džiugu, kad laiku spėjo išnešti kudašių iš tos žydrosios šašlykinės.
Todėl dabar - tikras Dantė, užtikrintai keliaujantis iš pragaro į pragarą, trumpam užsukdamas į skaistyklą, nes rojaus nebuvo, nebus ir nėra - aktoriaus lūpomis tarsi byloja E. Nekrošius, žaisdamas Dantės-Alighieri pragaro ratų karoliukais, laiko paštininkui masyviomis „Dieviškosios komedijos" rogėmis raižant užšalusį NDT didžiosios scenos Acherontą.
Ką gi, pragaras yra pragaras. Kaip blausiai švytintis peilis po dešiniąja A. Rūko ausimi, avanscenos vidury jam sėdint pakumpus nugara į žiūrovus. Sunkios jo portjeros ir veidrodis tamsus. Ir galimas lokalus nemirtingumas kol kas minimaliai garantuotas nebent ten.
Beje, ant juodos paštininko surduto nugaros didžiosiom spausdintinėm raidėm šviečia baltas užrašas: POSTE. Ką gi, išsiųsta. Iki pareikalavimo. Teatrui, Dantei, Italijai - pasauliui, kuriame nebėra vietos ašaroms, kur visos įmanomos katastrofos jau įvyko - kur liko tik signaliniai skaistyklos stop ženklai, avarinės pragaro šviesos, grandininis siaubo sapnų origamis.
