 |
| Teatro monstrų puota. Uždanga – Gintaras Adomaitis |
Šis mėnuo buvo dosnus dviem naujais spektakliais, pažvelgusiais į teatrą iš labai keisto, neįprasto taško. Gegužės 14 dieną klaipėdietis režisierius Benas Šarka klausimą-dėlionę „Kas lieka, kai nieko nelieka“ uždavė savo kuriamo personažo – dabartyje teatro sargo, praeityje garsaus mėgėjų teatro „primadono“ lūpomis. Gegužės 20 d. vilniečiams pristatytas režisieriaus Agniaus Jankevičiaus premjerinis spektaklis „Kelionė į kambario vidų“ – didžioji tradicinių Kauno dramos teatro gastrolių Vilniuje staigmena ir aštriausias prieskonis.
Jauno lenkų dramaturgo Michalo Wałczako pjesė „Kelionė į kambario vidų“ sulaukė neįtikėtinai dosnaus ir laimingo likimo šiuolaikiniame Lietuvos teatre. 2004 metais pjesei pavyko pirmą kartą – ją į rankas paėmė puiki vertėja iš lenkų kalbos Irena Aleksaitė, sutikusi išversti „Kelionę į kambario vidų“ „Teatro“ žurnalui ir tais pat metais Valstybiniame jaunimo teatre organizuotam šiuolaikinės dramaturgijos forumui „Karta P. arba Neskanios lenkiškos ir lietuviškos pjesės“. Antra sėkmė – pjesės pristatymą Forume režisavo Gintaras Liutkevičius, surinkęs labai stiprią aktorių komandą. Tą kart Wałczako pjesės skaitymas buvo sėkmingiausias ir ryškiausias. Ir ką gi – tepraėjo tik trys metai, ir tekstas jau pastatytas Lietuvos teatre, o gali būti, kad jis išprovokuos dar vieną kitą lietuvišką pastatymą. Wałczako pjesės likimas galėtų paguosti ir daugelį savo veiklos prasmingumu nusivylusių įvairių teatrinių skaitymų/akcijų/teatrinių projektų organizatorių, vis dažniau pavargstančių stengtis bent kiek išjudinti lietuviško teatro pelkynus.
Grįžtant prie Agniaus Jankevičiaus pastatymo – gal neįsižeis režisierius, jei jo ir straipsnio pradžioje minėto Beno Šarkos spektaklius pavadinsiu netipiškomis šio sezono premjeromis. Jose stokojama depresijos, nėra nusivylimo teatru, nejuntamas nuovargis, rutina, nėra auto-sadomazo-ironijos – tų iki skausmo įprastų šiuolaikinio lietuviško teatro atributų, be kurių sunku įsivaizduoti ir net žiūrėti eilinę lietuvišką premjerą. Kodėl šių tradicinių atributų niekada nebūna Beno Šarkos spektakliuose – atskiros studijos tema. Agniaus Jankevičiaus paskutinės premjeros gyvybingumo ištakos – besąlygiškame tikėjime ir žinojime to, ką darai, kam atsiduodi visiškai ir net fanatiškai – kurti teatrą čia ir dabar, nugalint neigimą, pasipriešinimą, „teatro aplinkos“ netikėjimą.
Nežinia, kiek dar toks ėjimas prieš srovę įkvėps jaunąjį režisierių. Priešingu atveju neliktų kuo džiaugtis, su kuo ginčytis, dėl ko nesutikti ir klausti – o kodėl taip, o ne šitaip? Ne išimtis ir „Kelionė į kambario vidų“ – man gali užkliūti, kad režisierius, kaip jam jau įprasta, ypač laisvai interpretavo pjesę, kaip visada drąsia ranka kupiūruodamas, miksuodamas, žaisdamas tekstu, sukurdamas naujas prasmes ir netikėtas interpretacijas. Guodžia žinojimas – dramaturgas Michalas Wałczakas irgi ne iš kelmo spirtas – dar paauglystėje pradėjęs rašyti pjeses „lenkiškasis šekspyras“ (tokį skambų titulą jis laimėjo viename pirmųjų savo dramaturginių konkursų tėvynėje) pasirinko teatro režisūros studijas. Nuo pirmo kurso jis pats statė savo pjeses, todėl turėtų suprasti ir besąlygiškai pripažinti lietuvio kolegos teisę su pjesės tekstu elgtis kaip su ta žalia mėsa, turinčia iškęsti visus paruošimo etapus vardan galutinio tikslo.
 |
| Judas – Sigitas Šidlauskas ir Skura – Eimutis Kvosčiauskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Jankevičius nusprendė pabrėžti ir išryškinti pjesės demonologinę liniją, jis su pasimėgavimu įkūnijo scenoje rinktinių Bulgakovo, Dostojevskio, Kafkos, Lyncho kurtų personažų-monstrų galeriją. Visų šių didžiųjų autorių kūrybos atšvaitais žaidžia ir pats dramaturgas, žiūrovams belieka džiaugtis atpažinimo momentu, o aktoriams susikurti vaidmenis – sezono atradimus. Išskirtinė „Kelionės į kambario vidų“ demonų trijulė – Uždanga (Gintaras Adomaitis), Judas (Sigitas Šidlauskas) Horacijus Išorinis (Vytautas Kaniušonis). Demonams siausti idealią mistišką aplinką iš įprasčiausių, tik vos vos transformuotų, netikėtai panaudotų kasdienybės objektų sukūrė scenografė Laura Luišaitytė.
Interpretuojant spektaklį sunku išlaikyti tvirtybę nepadūsavus kas būtų, jeigu... Jei Agnius Jankevičius būtų sukūręs spektaklį tik apie Uždangą – tą žavų, švelniai grėsmingą teatro dulkių prisirijusį 332 metų monstrą, nekenčiantį publikos ir mokantį geriau už aktorius sukurti bet kokį vaidmenį, įsikūnyti į bet kurį personažą. Nes žinantį paslaptį, stebuklingą metodą, kaip kurti personažą iš vidaus – paprasčiausiai įlįsti, įsigraužti, įsismelkti į žmogaus vidų, sugraužti visą savo aukos „vidinį“ turinį, paliekant tik apvalkalą, rūbą, skūrą.
