Šimtmečiais stipri pjesė laikyta gero spektaklio pagrindu. Kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje) taip yra iki šiol, tačiau Lietuvoje įpratome daugiau reikšmės teikti režisūrinei teksto interpretacijai. Natūralu, kad tokiame kontekste pradėjo kisti dramaturgijos vaidmuo: vis dažniau ji gimsta ne interpretuojant literatūros kūrinį, bet, pavyzdžiui, jungiant kelis tekstus ar analizuojant dokumentinę medžiagą. O pastaruoju metu ypač populiaru remtis (auto)biografinėmis istorijomis.
Kai 2005-aisiais Lietuvos sceną išvydo Aido Giniočio „Atviro rato“ trupėje režisuotos autobiografinės improvizacijos „Atviras ratas“, sprendimas rinktis tokią medžiagą šalyje atrodė unikalus. O šiandien tame pačiame teatre sceną išvydus biografinėmis istorijomis paremtam spektakliui „Karantino dienoraščiai“, reiškinys jau tapęs tendencija tiek Lietuvos teatro lauke, tiek pačiame „Atvirame rate“.
Vienas aktorius pasakoja istoriją, kiti daro ir kalba tai, ką nurodo pasakotojas. Ženkliškais judesiais ir atpažįstamais garsais iliustruojami veiksmai su menamais objektais. Kuriami personažai (dažniau charakteriniai) pasižymi viena ryškia savybe. Visa tai matome „Karantino dienoraščiuose“ ir jaučiamės saugiai, nes atpažįstame „Atviro rato“ ir „Lietaus žemės“ išraišką. Įdomu, kad pirmasis spektaklis vadintas autobiografinėmis improvizacijomis, tačiau improvizacijomis įvardyti veiksmai šiandien pasirodo tapę režisūrine forma, kurią Giniotis taikė visuose žmonių pasakojimais grįstuose spektakliuose. Tikėtina, kad pastovumas, ištikimybė temoms ir stiliui yra viena iš žiūrovų meilės Giniočiui ir jo mokiniams priežasčių.
„Karantino dienoraščiuose“ kiekvienas aktorius turi savo pagrindinę istoriją, išskaidytą į kelis etiudus ir besipinančią su kitų pasakojimų ištraukomis. Taip palaikoma spektaklio dinamika. Šiuo atveju tai daryti labai svarbu, nes dauguma spektaklio dramaturgiją sudarančių istorijų to neturi, stokodamos ryškesnio konflikto, jo kulminacijos ir įtampą nuimančios atomazgos (arba atomazga nebereikalinga, nes iki jos neatvedė rimtesnis konfliktas). Negalima neigti, kad kiekvieno gyvenimas karantine tapo ypatingu laikotarpiu jį patyrusiam žmogui. Tačiau ne kiekviena patirtis siūlo pakankamai medžiagos sceninėms interpretacijoms.
Bene įdomiausiai suskamba vienintelė atvirai autobiografinė spektaklio istorija, kurioje Benita Vasauskaitė pasakoja apie karantino metu laisvesnį darbo kalendorių ir sprendimą išvykti į Abu Dabį aplankyti sesers šeimos. Scenoje išgirdome asmeninį pasakojimą (akivaizdžiai labiau improvizuotą nei kiti) apie tai, kaip palaipsniui griežtėję karantino apribojimai terpėsi į aktorės ir jos šeimos planus, kokiame trileryje privertė atsidurti, bei koks tragiškas ir komiškas tuo pačiu metu tampa žmogus, susidūręs su jam nepažįstama situacija ir privalėdamas paklusti taisyklėms, kurių pats nesupranta.
Dėmesio verta ir Vestos Šumilovaitės vaidinama istorija - aktorei teko chirurgės, išvykusios dirbti į Afriką, pasakojimas. Istorija dėl savo egzotikos palankesnė už kitas: vakarietiškomis vertybėmis besivadovaujanti baltoji moteris išvyksta dirbti į katalikišką Afrikos ligoninę, kur žmonės neturi kuo sumokėti už būtiniausias gyvybę gelbstinčias procedūras. Ilgainiui čia įsižiebia ir nedidelis konfliktas: paskelbus koronaviruso pandemiją, anksčiau užsieniečiams dėkoję už pagalbą, vietiniai pradeda juos kaltinti atvežus virusą. Šis posūkis tiek daug pasako apie žmoniją, kad savaime įprasmina visą spektaklį pasakotą istoriją.
Likę pasakojimai - gyvenimo nuotrupos, kurios iš principo įdomios, tačiau nesuteikia pagrindo pasakoti jas taip ilgai ir detaliai (spektaklis, įskaitant pertrauką, trunka pustrečios valandos), kaip tai daro „Atviro rato“ komanda. Tėvų netekusi, į depresiją linkusi mergina (Justina Smieliauskaitė) pasakoja, kaip kasdien vartoja alkoholį, kaip lengvai ją įsimyli vaikinai, kaip ji su jais miega neplanuodama rimtų santykių, bet galiausiai iš karantino išeina, jos nuomone, būdama stipriai patobulėjusi kaip asmenybė. Jaunas informatikas (Karolis Kasperavičius) savo povyza ir tekstu liudija nuolatinį ir niekur nenuvedantį nuobodulį. Lietuvių kalbos mokytojas (Eimantas Bareikis) pasakoja komiškas istorijas iš nuotolinio mokymo repertuaro, tačiau galiausiai jo pasakojimo kulminacija tampa uošvės mirtis. Su homoseksualumą galiausiai pripažinusiu vyru (Jurgis Marčėnas) besiskirianti moteris (Marija Korenkaitė) demonstruoja obsesinį taisyklių laikymąsi ir besikaupiantį pyktį ant sutuoktinio, kuris į saugumo reikalavimus pandemijos metu žiūri kur kas aplaidžiau. Tai - tęstinės istorijos, kabinančios konfliktus, taip ir netampančius fundamentaliais, t. y. nesuteikia pagrindo tęsti pasakojimą toliau, tad greitai tampa neįdomios. Į jas terpiasi Jurgio Marčėno ir Justo Tertelio etiudai, parodantys, kaip sunku palaikyti ryšį per kompiuterio ekraną ir kokius skundus turėjo ištverti Karštosios linijos 1808 savanoriai.
Vienas skundų vertas trumpai paminėti. Į Karštąją liniją 1808 spektaklyje paskambina vyras (Jurgis Marčėnas), keiksnojantis viruso testo darytis nesutinkančią žmoną (Marija Korenkaitė). Liūdna matyti, kaip komiškai aktoriai vaizduoja sceną, atskleidžiančią smurtą artimoje aplinkoje - vyro grasinimus sumušti žmoną, jos atžagarius, tačiau susitaikymą liudijančius atsakymus, seksualinį vyro priekabiavimą prie žmonos, teisinamą daktaro paliepimu ją apžiūrėti. Dar klaikiau tai, kad publika garsiai kvatoja. Panašu, „Atviras ratas“ su žiūrovais susišnekėjo.
Publika džiaugiasi ir dideliame televizoriuje transliuojama, masėms atpažįstama medžiaga: Gitano Nausėdos kalbomis (tarp jų, žinoma, garsioji apie 9-10 metų berniuką), Paul deMiko vedamos STT (laida „Socialinių tinklų tarnyba“) ištraukomis, rūpestingai parengtomis žiniomis apie pirmą koronos atvejį Lietuvoje. Tai spektaklyje pasitarnauja kaip dokumentinė medžiaga, iliustruojanti vos metų senumo realijas. O atrodo, kad viskas vyko kur kas seniau.
Tokia raiška prasminga, nes žiūrovai gali permąstyti savo santykį su tuo, kas vyko pastaraisiais metais, pamatyti progresą, galų gale, per laiko atstumą įvertinti tai, kas kažkada atrodė siaubingai sunku ir neįtikima. Drauge tai nėra prasminga, nes pandemijos situacija keičiasi taip greitai ir drastiškai, kad šiandien pirmojo karantino naujienos atrodo visiškai nebeaktualios.
Žinoma, spektaklis siekia ne dokumentuoti objektyvius įvykius, bet parodyti, kokios asmeninės istorijos išliko nematomos, kaip situacija paveikė eilinius, žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose nešmėžavusius žmones. Tam tikra prasme kūrėjams tai pavyko. Drauge „Karantino dienoraščiai“ parodė, kad ne kiekviena biografinė istorija yra tokia įdomi, kad savaime, be gilesnių asmeninių interpretacijų pasiūlytų pakankamai medžiagos daugiaprasmiam meno kūriniui parengti.
