Mažutė OKT studija Ašmenos gatvėje verta žmogaus sielos tyrimų laboratorijos vardo. Ankšta ir tradicinės scenos atributų neturinti erdvė išspjautų bet kokią butaforinę scenografiją ar įmantrius technologinius sprendimus. Negailestinga ji ir netiksliai aktorių vaidybai: juk šie taip arti publikos, kad bet koks dirbtinumas išryškėja akimirksniu.
Režisierius Kirilas Glušajevas dar 2017 m. sėkmingai išlaikė OKT studijos egzaminą, sukūręs čia jautrų ir atpažįstamų patirčių sklidiną spektaklį apie skirtingo amžiaus moterų gyvenimą su vėžiu - tai buvo „Terapijos“ pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę. Šįkart ribinėmis žmogaus būsenomis besidomintis režisierius pasirinko prancūzų dramaturgijos žvaigždės Floriano Zellerio pjesę „Mama“, kurią į lietuvių kalbą meistriškai išvertė Akvilė Melkūnaitė. Ji kartu su pjesėmis „Tėvas“ ir „Sūnus“ sudaro trilogiją, nagrinėjančią šeimos santykius psichologinių sutrikimų akivaizdoje.
Be kitų dalykų, Zellerio dramaturgija įdomi tuo, kad čia subtiliai kaitaliojamos personažų perspektyvos. Negali būti tikras, kieno tikrovės versiją matai: ligos pasiglemžto žmogaus ar jo artimųjų. Susidūrus kelioms pasaulio matymo perspektyvoms, išryškėja to, ką laikome tikrove, reliatyvumas. Tuo pat metu iškyla pamatines humanizmo vertybes paliečiantis klausimas: kiek pajėgiame rūpintis artimuoju, kai nebepavyksta su juo užmegzti mus tenkinančio ryšio, kai nieko nebegauname atgal?
Šią temą Zelleriui, ko gero, labiausiai pavyko išplėtoti pjesėje „Tėvas“, kur jautriai atskleidžiama, kokių išbandymų patiria šeima, susidūrusi su vieno jos nario senatvine demencija. Tačiau Lietuvoje parodytoje sceninėje „Tėvo“ interpretacijoje, kurią praėjusį sezoną Vilniaus senajame teatre sukūrė Jonas Vaitkus, daugiausia susitelkiama į skilinėjančią Tėčio sąmonę. Dažnai žiūrovai verčiami sutrikti, nes neaišku, ar ką tik suvaidinta scena vyko iš tikrųjų, ar tai tėra blunkančios Tėčio, vaidinamo Vytauto Anužio, atminties žaidimas. Kylantis sumišimas iš dalies gali priartinti prie to, ką išgyvena Tėtis, ne tik neprisimenantis esminių savo gyvenimo įvykių, bet ir nebeatpažįstantis namų ir artimųjų. Panašiai savo spektaklį konstruoja ir Kirilas Glušajevas. Scena po scenos veriasi iškreipta nuo vaistų ir alkoholio priklausomos Mamos sąmonė, materializuojanti jos fobijas ir šiurpias fantazijas.
Aktorės Rasos Samuolytės vaidinama Mama Ana - kibirkščiuojantis energijos srautas, į sienas atsimušantis stalo teniso kamuoliukas - pavojingas, nes nežinai, kur pataikys kitą akimirką. Pervargusi, prislėgta, tačiau vis tiek hiperaktyvi. Ji su paslėpta agresija užsipuola iš darbo šiek tiek vėliau grįžusį vyrą - Dainiaus Gavenonio Tėvą Pjerą. Netrunkame sužinoti, kad pagrindinė jos slogučio priežastis - prarastas ryšys su mylimu sūnumi Nikolia ir baimė būti visų paliktai. Tokią akivaizdybę, pernelyg tiesmuką priežasčių ir motyvų išsakymą laikyčiau silpnąja pjesės puse. Tai apriboja ir aktorės raiškos galimybes: nors Rasą Samuolytę stebėti įdomu bet kokioje vaidybinėje situacijoje, Mamos personažas veikiau reprezentuoja tam tikrą diagnozę nei įkūnija žmogaus išgyvenimų prieštaringumą. Šį veikėjos plokštumą tarsi bandoma kompensuoti pateikiant skirtingas tos pačios scenos variacijas, tačiau Anos jos iš esmės naujai neatskleidžia: kiekviena scena tik patvirtina tai, ką jau žinome: ji nepajėgi susitvarkyti su gyvenimu be nuo jos nusigręžusio sūnaus. Beje, įdomu, kad, kai 2019 m. Anos vaidmenį šios pjesės „Off Broadway“ pastatyme atliko Isabelle Huppert, kai kurie recenzentai taip pat pastebėjo, kad demoniškos jėgos aktorei kiek per ankšta dramaturgo sukurtame pasaulyje.
Pjero santykis su sergančia žmona spektaklyje nužymėtas tik punktyriškai. Jis rūpinasi ja, į jos atakas reaguoja irzliai, tačiau nuolankiai. Atrodo, kad spektaklį įrėmina realios jųdviejų santykių situacijos - pirmoji jau minėta grįžimo iš darbo scena ir paskutinė, kai Ana pabunda ligoninės lovoje-katafalke (tai įspūdingiausia Marijaus Jacovskio scenografijos detalė). O visa, kas tarp jų - tai Anos haliucinacijos. Šį įspūdį sustiprina kompozitoriaus Gintaro Sodeikos sukurtas garso takelis. Spektaklio pabaigoje sužinome, kad nei Nikolia (Aurelijus Pocius), nei jo mylimoji Elodi (Augustė Ona Šimulynaitė) iš tiesų taip ir nebuvo pasirodę, o jų santykiai su Mama - tik jos baimių, geismų ir pavydo atspindys. Nors spektaklyje išlaikoma įtampa ir intriga, vis dėlto, kadangi Nikolia ir Elodi matome tik tokius, kokius juos mato Mama, netenkame galimybės pajusti, ką reiškia gyventi su iškreiptai realybę suvokiančiu artimuoju. Pirmoji Mamos, Nikolios ir Elodi susitikimo scena net primena juodąjį farsą - tiek yra teatrališkai sutirštintos personažų reakcijos.
Apskritai humoro spektaklyje, kaip ir pjesėje, yra nemažai. Tačiau jei, tarkime, „Tėve“ komiškumas kyla iš gyvenimiškų situacijų absurdiškumo, tai „Mamoje“ jis labiau literatūrinis, dekoratyvus.
MAMA. Bet... Kas bus su manim po viso šito? (Mergina gūžteli pečiais. Ji atvirai šaiposi.) Man nuo šito norisi vemti.
MERGINA. Imkit.
MAMA. Kas čia?
MERGINA. Nosinė.
MAMA. Aš nesakiau, kad noriu išsišnirpšti nosį. Pasakiau, kad noriu vemti. O dabar noriu verkti. Duokit tą savo nosinę.
Neneigiu, kad kai kurioms psichologinėms patologijoms gali būti būdingas polinkis į teatrališkumą. Ir tokiai meistrei kaip Rasa Samuolytė suvaidinti panašius viražus - vieni niekai. Tačiau ji gali gerokai daugiau. Ankstesni Kirilo Glušajevo režisūriniai darbai liudija, kad ir jis geba žvelgti giliau nei siūlo populiarusis Zelleris.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
