Teatre – nuotykiai

Rūta Oginskaitė 2011-10-24 lrytas.lt, 2011 10 24
„Stebuklinga kreidelė” supažindina su Rusų dramos teatro užkaborių gyventojais. Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

aA

Sostinės Rusų dramos teatre praėjusį sekmadienį įvyko savito spektaklio vaikams „Stebuklingoji kreidelė“ premjera, kuri prasidėjo ties slenksčiu į fojė.

Naujajame spektaklyje netikėta viskas - ne tik toji kreidelė, kurią surado spektaklio herojus Junas (Valentinas Novopolskis). Pirmiausia - nereikia eiti į salę ir mandagiai laukti vaidinimo. Antra, suaugusieji iškart praranda galimybę globoti ir tramdyti į teatrą atėjusius vaikus.

Mamos, tėčiai ir kiti dideli žmonės nemato spektaklio, nes jie kviečiami pasimokyti būti tėvais - teatras pasirūpino, kad apie bendravimą su vaikais įdomiai papasakotų humanistinio ugdymo profesionalai. O vaikai jau keliauja paskui Juną po seną ir paslaptingą teatro pastatą, kuriame jų laukia nuotykiai.

Vaidinimas su fantazija

Vargšai mamos ir tėčiai! Jų vaikystėje tokių spektaklių nebuvo. Buvo tik tai, ko ir dabar pakanka kituose teatruose: prisirenka pilna salė vaikų, jiems tėvai šnypščia „elkis gražiai, arba išeisim“, kažkur toli scenoje šokinėja spalvoti personažai, gerai matomi tik tiems, kurie sėdi pirmosiose eilėse.

23 metų režisierė Olga Lapina, sumaniusi „Stebuklingosios kreidelės“ vaidinimą-žaidimą, pasipriešino tokiai monotonijai.

Juk jos pastatyta pasaka - apie lakios vaizduotės berniuką. Junas sugebėjo nusipaišyti netgi draugą Sofų (Valentinas Krulikovskis), o jų nuotykius 1946 metais aprašė norvegų autorė Zinken Hopp.

„Stebuklingąją kreidelę“ gali žiūrėti tik 15-20 vaikų, jiems vaidina septyni aktoriai. Užtat personažus sunku net suskaičiuoti, nes kai kuriems aktoriams jų tenka po du ar tris.

Rūsy miega krokodilas

Junas ir Sofus su vaikais keliauja nuo fojė iki grimo kambarių, nuo rūsio iki pastogės sutikdami dar nematytų personažų. Kone už kiekvieno posūkio gresia netikėtumai - tenka spėlioti, šokti ir dainuoti, nusigąsti ir išvaduoti.

Pavyzdžiui, tamsiame rūsyje slypi „stebuklingas baisus pasaulis“, kuriame miega krokodilas, tačiau jį būtina perlipti. Juk už kampo - liūdnas Žvirblis (Viačeslavas Lukjanovas), kuriam reikia padėti.

Trečiojo aukšto koridoriuje staiga išlenda alkanas trolis Kumlė (Aleksandras Kanajevas), kuris trokšta atsikąsti berniuko Juno, čia atėjusio su skanių žiūrovų kompanija!

Įspūdžiai vaikų veiduose

O.Lapina per pirmuosius „Stebuklingosios kreidelės“ vaidinimus keliavo kartu su žiūrovais ir džiaugėsi, kad spektaklio kūrėjams pavyko pasiekti pagrindinį tikslą - paskatinti vaikus dalyvauti.

„Mačiau, kad vietomis kai kam buvo baisoka, bet smagu. Juk aktoriai čia pat. Jie rodo pavyzdį, kaip elgtis, patvirtina, kad nuotykis - tai įdomu. O jei sutinka blogą herojų, irgi neslepia savo požiūrio.

Mūsų spektaklis skirtas vaikams nuo 6 iki 12 metų. Mažesniems gal dar būtų neramu be tėvų, o vyresni drovėtųsi dalyvauti. Premjeroje narsiai žaidė 5 metų berniukas, o keturiolikmetės iš pradžių laikėsi atokiai, bet vėliau įsidrąsino ir prisidėjo prie žaidžiančiųjų.

Mamos tuo metu dalyvavo pokalbyje su humanistinės pedagogikos specialistais. Kai pasibaigė „Stebuklingosios kreidelės“ kelionė, apie vaidinimą suaugusieji sprendė iš vaikų veidų. Mačiau, koks džiugus jų susitikimas, kiek daug įspūdžių gavo ir vaikai, ir tėvai“, - pasakojo režisierė.

Po kelių mėnesių O.Lapina su Rusų dramos teatro aktoriais žada parengti lietuvišką „Stebuklingosios kreidelės“ versiją.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį visiškai normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.

  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.

  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus.