Teatre – nuotykiai

Rūta Oginskaitė 2011-10-24 lrytas.lt, 2011 10 24
„Stebuklinga kreidelė” supažindina su Rusų dramos teatro užkaborių gyventojais. Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

aA

Sostinės Rusų dramos teatre praėjusį sekmadienį įvyko savito spektaklio vaikams „Stebuklingoji kreidelė“ premjera, kuri prasidėjo ties slenksčiu į fojė.

Naujajame spektaklyje netikėta viskas - ne tik toji kreidelė, kurią surado spektaklio herojus Junas (Valentinas Novopolskis). Pirmiausia - nereikia eiti į salę ir mandagiai laukti vaidinimo. Antra, suaugusieji iškart praranda galimybę globoti ir tramdyti į teatrą atėjusius vaikus.

Mamos, tėčiai ir kiti dideli žmonės nemato spektaklio, nes jie kviečiami pasimokyti būti tėvais - teatras pasirūpino, kad apie bendravimą su vaikais įdomiai papasakotų humanistinio ugdymo profesionalai. O vaikai jau keliauja paskui Juną po seną ir paslaptingą teatro pastatą, kuriame jų laukia nuotykiai.

Vaidinimas su fantazija

Vargšai mamos ir tėčiai! Jų vaikystėje tokių spektaklių nebuvo. Buvo tik tai, ko ir dabar pakanka kituose teatruose: prisirenka pilna salė vaikų, jiems tėvai šnypščia „elkis gražiai, arba išeisim“, kažkur toli scenoje šokinėja spalvoti personažai, gerai matomi tik tiems, kurie sėdi pirmosiose eilėse.

23 metų režisierė Olga Lapina, sumaniusi „Stebuklingosios kreidelės“ vaidinimą-žaidimą, pasipriešino tokiai monotonijai.

Juk jos pastatyta pasaka - apie lakios vaizduotės berniuką. Junas sugebėjo nusipaišyti netgi draugą Sofų (Valentinas Krulikovskis), o jų nuotykius 1946 metais aprašė norvegų autorė Zinken Hopp.

„Stebuklingąją kreidelę“ gali žiūrėti tik 15-20 vaikų, jiems vaidina septyni aktoriai. Užtat personažus sunku net suskaičiuoti, nes kai kuriems aktoriams jų tenka po du ar tris.

Rūsy miega krokodilas

Junas ir Sofus su vaikais keliauja nuo fojė iki grimo kambarių, nuo rūsio iki pastogės sutikdami dar nematytų personažų. Kone už kiekvieno posūkio gresia netikėtumai - tenka spėlioti, šokti ir dainuoti, nusigąsti ir išvaduoti.

Pavyzdžiui, tamsiame rūsyje slypi „stebuklingas baisus pasaulis“, kuriame miega krokodilas, tačiau jį būtina perlipti. Juk už kampo - liūdnas Žvirblis (Viačeslavas Lukjanovas), kuriam reikia padėti.

Trečiojo aukšto koridoriuje staiga išlenda alkanas trolis Kumlė (Aleksandras Kanajevas), kuris trokšta atsikąsti berniuko Juno, čia atėjusio su skanių žiūrovų kompanija!

Įspūdžiai vaikų veiduose

O.Lapina per pirmuosius „Stebuklingosios kreidelės“ vaidinimus keliavo kartu su žiūrovais ir džiaugėsi, kad spektaklio kūrėjams pavyko pasiekti pagrindinį tikslą - paskatinti vaikus dalyvauti.

„Mačiau, kad vietomis kai kam buvo baisoka, bet smagu. Juk aktoriai čia pat. Jie rodo pavyzdį, kaip elgtis, patvirtina, kad nuotykis - tai įdomu. O jei sutinka blogą herojų, irgi neslepia savo požiūrio.

Mūsų spektaklis skirtas vaikams nuo 6 iki 12 metų. Mažesniems gal dar būtų neramu be tėvų, o vyresni drovėtųsi dalyvauti. Premjeroje narsiai žaidė 5 metų berniukas, o keturiolikmetės iš pradžių laikėsi atokiai, bet vėliau įsidrąsino ir prisidėjo prie žaidžiančiųjų.

Mamos tuo metu dalyvavo pokalbyje su humanistinės pedagogikos specialistais. Kai pasibaigė „Stebuklingosios kreidelės“ kelionė, apie vaidinimą suaugusieji sprendė iš vaikų veidų. Mačiau, koks džiugus jų susitikimas, kiek daug įspūdžių gavo ir vaikai, ir tėvai“, - pasakojo režisierė.

Po kelių mėnesių O.Lapina su Rusų dramos teatro aktoriais žada parengti lietuvišką „Stebuklingosios kreidelės“ versiją.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.

  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.