Teatre – nuotykiai

Rūta Oginskaitė 2011-10-24 lrytas.lt, 2011 10 24
„Stebuklinga kreidelė” supažindina su Rusų dramos teatro užkaborių gyventojais. Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

aA

Sostinės Rusų dramos teatre praėjusį sekmadienį įvyko savito spektaklio vaikams „Stebuklingoji kreidelė“ premjera, kuri prasidėjo ties slenksčiu į fojė.

Naujajame spektaklyje netikėta viskas - ne tik toji kreidelė, kurią surado spektaklio herojus Junas (Valentinas Novopolskis). Pirmiausia - nereikia eiti į salę ir mandagiai laukti vaidinimo. Antra, suaugusieji iškart praranda galimybę globoti ir tramdyti į teatrą atėjusius vaikus.

Mamos, tėčiai ir kiti dideli žmonės nemato spektaklio, nes jie kviečiami pasimokyti būti tėvais - teatras pasirūpino, kad apie bendravimą su vaikais įdomiai papasakotų humanistinio ugdymo profesionalai. O vaikai jau keliauja paskui Juną po seną ir paslaptingą teatro pastatą, kuriame jų laukia nuotykiai.

Vaidinimas su fantazija

Vargšai mamos ir tėčiai! Jų vaikystėje tokių spektaklių nebuvo. Buvo tik tai, ko ir dabar pakanka kituose teatruose: prisirenka pilna salė vaikų, jiems tėvai šnypščia „elkis gražiai, arba išeisim“, kažkur toli scenoje šokinėja spalvoti personažai, gerai matomi tik tiems, kurie sėdi pirmosiose eilėse.

23 metų režisierė Olga Lapina, sumaniusi „Stebuklingosios kreidelės“ vaidinimą-žaidimą, pasipriešino tokiai monotonijai.

Juk jos pastatyta pasaka - apie lakios vaizduotės berniuką. Junas sugebėjo nusipaišyti netgi draugą Sofų (Valentinas Krulikovskis), o jų nuotykius 1946 metais aprašė norvegų autorė Zinken Hopp.

„Stebuklingąją kreidelę“ gali žiūrėti tik 15-20 vaikų, jiems vaidina septyni aktoriai. Užtat personažus sunku net suskaičiuoti, nes kai kuriems aktoriams jų tenka po du ar tris.

Rūsy miega krokodilas

Junas ir Sofus su vaikais keliauja nuo fojė iki grimo kambarių, nuo rūsio iki pastogės sutikdami dar nematytų personažų. Kone už kiekvieno posūkio gresia netikėtumai - tenka spėlioti, šokti ir dainuoti, nusigąsti ir išvaduoti.

Pavyzdžiui, tamsiame rūsyje slypi „stebuklingas baisus pasaulis“, kuriame miega krokodilas, tačiau jį būtina perlipti. Juk už kampo - liūdnas Žvirblis (Viačeslavas Lukjanovas), kuriam reikia padėti.

Trečiojo aukšto koridoriuje staiga išlenda alkanas trolis Kumlė (Aleksandras Kanajevas), kuris trokšta atsikąsti berniuko Juno, čia atėjusio su skanių žiūrovų kompanija!

Įspūdžiai vaikų veiduose

O.Lapina per pirmuosius „Stebuklingosios kreidelės“ vaidinimus keliavo kartu su žiūrovais ir džiaugėsi, kad spektaklio kūrėjams pavyko pasiekti pagrindinį tikslą - paskatinti vaikus dalyvauti.

„Mačiau, kad vietomis kai kam buvo baisoka, bet smagu. Juk aktoriai čia pat. Jie rodo pavyzdį, kaip elgtis, patvirtina, kad nuotykis - tai įdomu. O jei sutinka blogą herojų, irgi neslepia savo požiūrio.

Mūsų spektaklis skirtas vaikams nuo 6 iki 12 metų. Mažesniems gal dar būtų neramu be tėvų, o vyresni drovėtųsi dalyvauti. Premjeroje narsiai žaidė 5 metų berniukas, o keturiolikmetės iš pradžių laikėsi atokiai, bet vėliau įsidrąsino ir prisidėjo prie žaidžiančiųjų.

Mamos tuo metu dalyvavo pokalbyje su humanistinės pedagogikos specialistais. Kai pasibaigė „Stebuklingosios kreidelės“ kelionė, apie vaidinimą suaugusieji sprendė iš vaikų veidų. Mačiau, koks džiugus jų susitikimas, kiek daug įspūdžių gavo ir vaikai, ir tėvai“, - pasakojo režisierė.

Po kelių mėnesių O.Lapina su Rusų dramos teatro aktoriais žada parengti lietuvišką „Stebuklingosios kreidelės“ versiją.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.