Valstybiniame Jaunimo teatre įvykusi filosofo ir rašytojo Arvydo Juozaičio pjesės „Širdis Vilniuje” premjera patvirtino: trupė - ištikta komos.
Praėjusį savaitgalį vos įžengusius į teatrą naujojo spektaklio žiūrovus pasitiko pilkšvai rusvais sovietinio militaristinio stiliaus drabužiais apvilkti aktoriai, šmirinėjantys po teatro fojė ir įtariai nužvelgiantys kiekvieną sutiktąjį.
Tačiau Jurgis Damaševičius, Lukas Petrauskas ir Giedrė Giedraitytė nė kiek nepriminė nei milicininkų, nei saugumiečių. Greičiau jau - „Šuriko nuotykių” personažus.
Jų kūno kalba bylojo apie pasimetimą ir komišką nerangumą. Net vieno vedžiojamas didžiulis aviganis pasirodė esantis jaunutis neapmokytas šunytis, kuriam svarbiausia - bet kokia kaina nusiimti antsnukį.
Tad pastangos sukurti baimės ir teroro atmosferą nuėjo perniek, jei režisieriai Albertas Vidžiūnas ir jo mokytojas Jonas Vaitkus to siekė.
Kas kad prieš spektaklio pradžią trijulė suvaidino nesunkiai nuspėjamą etiudą: apžvelgusi salėje sėdinčius žiūrovus, vieną išsitempė lauk ir, spėjant iš bildesio bei isteriškų šūksnių, - „nuskausmino”.
Atsidarius uždangai, atsivėrė kalėjimas ar skaistykla, į kurią pjesės autorius A. Juozaitis nusiuntė penkias Vilniuje ar jo apylinkėse praėjusiame amžiuje gimusias įžymybes: kūną Lenkijoje, o širdį Vilniuje„palikusį” Juzefą Pilsudskį, sovietinės revoliucijos ikoną Feliksą Dzeržinskį, profesorių Balį Sruogą, poetą Česlovą Milošą ir grafą Jurgį Giedraitį.
Kodėl būtent juos? Kodėl būtent čia? Atsakyti į šiuos klausimus gali tik dramaturgas.
Giedrės Brazytės sukurta scenografija, tiesiog fiziškai „įkalinusi” aktorius, atrodė konceptuali ir tinkanti A. Juozaičio tekstui.
Scenos gilumoje - trijų pakopų pastoliai, priekyje - pasvirusi aikštelė ir pora apgriuvusių gelžbetonio stulpų. Spektaklio personažų judėjimo laisvė apribota vertikaliomis ir horizontaliomis tiesėmis.
Panašiomis „tiesėmis”, bendrais teiginiais kalba visi spektaklio personažai.
Spektaklį režisavusiems A. Vidžiūnui ir J. Vaitkui nepavyko įkvėpti gyvybės istorinių įžymybių kompanijai. Nuo scenos į salę kreipėsi ne žmonės o plakatai ir kaukės.
Tiesa, Aleksas Kazanavičius dar išlaikė tam tikrą ironišką atstumą savo vaidmens atžvilgiu ir suteikė spalvų Dzeržinskio personažui lengvai šaržuodamas jo judesius ar manijas.
Tuo tarpu Pilsudskio personažą kūrusio Gedimino Storpirščio patetiškai pakilus, apaugęs štampais buvimas scenoje atrodė visiškas anachronizmas, XIX a. saloninės aktorystės atgyvena.
Mažiau priekaištaučiau aktoriams Nerijui Gadliauskui (Sruoga), Sauliui Sipaičiui (Milošas) ir Vytautui Taukinaičiui (grafas Giedraitis). Jie„atidirbo” tiek, kiek jiems leido dramaturgas ir spektaklio režisieriai.
Iš esmės Jaunimo teatro spektaklis „Širdis Vilniuje” buvo pustrečios valandos trunkantis teatralizuotas A. Juozaičio teksto skaitymas.
Iš pačios pjesės smelkte smelkėsi lietuvių dramaturgijos problemos: autoriui nepavyko užčiuoti svaresnio konflikto, išplėtoti temos. Dramos kūrinys išėjo be dramaturginio užtaiso, jo personažai - bespalviai, vienaplaniai, primenantys idėjų atspindžius, o ne gyvus žmones.
Lietuviška dramaturgija pati savaime nėra jokia vertybė, o šiuo atveju Jaunimo teatras neprisidėjo prie jos įprasminimo ir sklaidos, nežinia kam kūręs šį pilką spektaklį pagal nacionalinį veikalą.
Abejoju, ar po tokios premjeros kas nors ryšis reabilituoti A. Juozaičio pjesę. Panašu, kad tekstas ne itin sudomino ir šio spektaklio režisierius - scenoje nepavyko įžvelgti nei sprendimo, nei žmogiškos ar pilietinės jų pozicijos.
Tiesą sakant, „Širdis Vilniuje” pernelyg nesiskiria nuo daugelio kitų Jaunimo teatro repertuarą sudarančių vaidinimų. Šis spektaklis tik patvirtina, kad Jaunimo teatras yra miręs, palaidotas ir apraudotas, jo mintis - atšipusi, išmonė - išblukusi, siela - išgaravusi.
O iš širdies liko tik atvėsęs mėsgalis.
