Asta Valiukaitė
 |
| Šįkart norėta prisiliesti prie skaudžios vaikų patirties. Vytauto Tamoliūno nuotrauka (kamane.lt) |
Kauno valstybinio dramos teatro organizuotame „Teatro fantomo“ festivalyje, skirtame jaunajam žiūrovui, buvo pristatyta premjera – Suzanne Osten ir Pero Lysanderio pjesė „Medėjos vaikai“, kurią režisavo Antanas Gluskinas.
Šis spektaklis – vienas iš retų bandymų užpildyti negausų jaunimui skirtų spektaklių repertuarą. Šįkart norėta prisiliesti prie skaudžios vaikų patirties: gvildenama aktuali ir aštri skyrybų tema.
Pjesė „Medėjos vaikai“ atstovauja Švedijoje jau keturis dešimtmečius plėtojamai probleminio teatro vaikams krypčiai. Tokio teatro pradininkė yra dramaturgė ir režisierė S.Osten. Jos teatre svarbiausias dėmesys skiriamas vaikui ir jo asmeninei patirčiai.
Stebėdamas tokį spektaklį vaikas tarsi iš šalies pažvelgia į jam rūpimas problemas ir kartu pasijunta esąs toks ne vienas, kad panaši patirtis vienija ir daugiau jo bendraamžių.
Lietuvoje pastatyti „Medėjos vaikai“ tarsi įšoka į beveik tuščią probleminio teatro vaikams terpę.
Vaidinimui pasirinkta kamerinė Palėpės salės aplinka. Kad su vaikais bus stengiamasi kalbėti kitaip, paaiškėja dar neprasidėjus spektakliui. Jaunieji aktoriai – Gintaro Varno kurso studentai – sėdėdami ant scenos krašto, laukia į salę susirenkančių vaikų ir jų tėvelių.
Tampa aišku, kad jokio „užkulisinio“ veiksmo nebus, viskas bus daroma atvirai, nieko nemistifikuojant. Anželikos Šulcaitės scenografija – futbolo laukas – savotiška kovos arena. Antikines kolonas imituojantys plastikiniai kubai sukrauti kiekviename scenos kampe.
Eiliuotos ir buitinės kalbos jungtis bei kiti elementai parodo, kad norima sukurti antikinio ir šiuolaikinio pasaulio vienovę, tačiau vis dėlto spektaklyje šie du pasauliai gana sunkiai susipina.
Tragikomedijos žanras nėra lengvas ir spektaklyje jis sunkokai įvaldomas. Sceninė realybė tampa labai artima televizinei. Tačiau ar toks sprendimas pateisina lūkesčius?
Vis labiau rinką užvaldant masinėms komunikacijos priemonėms, vaikas mieliau renkasi kiną, televiziją ar internetą. Jis nuolat nori pasiklysti ir gyventi nesibaigiančiame vaizdinių pasaulyje.
Vaikai auga maksimose ir akropoliuose, o teatras jiems nebepasiūlo alternatyvos. Todėl, tarkime, kai daug kartų scenoje tariami žodžiai „skyrybos“, „mirtis“ ar „savižudybė“, jie nebetenka prasminio krūvio, vaikas pripranta prie tokių žodžių.
Taip pat kai kurie scenoje imituojami veiksmai priverčia suabejoti, ar buvo pakankamai įsigilinta į vaiko psichologiją. Tad verta susimąstyti, ar statant spektaklį buvo pasirinktos tinkamos raiškos priemonės, ar jos prakalbino jaunąjį žiūrovą, ar buvo sėkmingai užmegztas teatrinis dialogas.
Paskutinis klausimas vaikams ir tėveliams: ar „Medėjos vaikai“ tikrai sugebėjo jautriai atverti skaudžią vaikų patirtį, į ją pažvelgti problemiškai, ar vis dėlto spektaklis tapo tik „pažaidimu“ skyrybų tema?
