Vasario 17 d. Vilniuje, Menų spaustuvės mažojoje salėje, Benas Šarka („Gliukai“) parodė naują scenos muzikinį plastinį reginį „Vabi sabi vasabi“. B. Šarkos pasirodymai turbūt nepalieka abejingos jaunos publikos, kuri mėgsta meną „stipriai kitokį“ ir domisi vizualiaisiais menais: tai reiškia laisvę nuo literatūrinio teksto (dažniausiai), nuo pramoginio linksminimo, kasdienybės realijų ir tradicinių dramos personažų vaizdavimo. Individualus kūrėjo fantazijos pasaulis, su kuriuo turi stengtis užmegzti ryšį ir pats. Nedidelė sala milžiniškame teatro vandenyne.
Kelerius paskutiniuosius metus B. Šarkos pasirodymų nepavykdavo pažiūrėti, tad eidamas spėliojau, ar bus B. Šarka bent truputį pasikeitęs, ar ir vėl žais scenoje su visokiais daikčiukais, kurdamas asociacijas, imponuodamas beribe fantazija, geru fiziniu pasirengimu (aktoriams su valstybiniuose renginiuose netrukdančiu solidžiu pilvuku čia nebūtų ką veikti...), iš šalies žiūrint - rizikingais triukais (mėgsta Benas šiurpinti žiūrovus su aštrių dalgių, peilių „akrobatika“, ugnies plazdenimu). Reziumė: B. Šarka nesikeičia - pusnuogis, pasidengęs kūną nežinia kokiais pelenais; skambant ritmingai muzikai, jis šoka, leidžia garsus, „šamanauja“, pasitelkęs aibę natūralios kilmės daiktų daikčiukų (vidury pasirodymo galima nuspėti, kad kol visų jų nepanaudos, reginys nesibaigs). Scenografijos ir kostiumo kūrimas, keitimas čia ir dabar, ko gero, įdomiausias.
Kita kalba - „šamanavimo“ dramaturgija. Viskas atliekama bemaž vienu ritmu, susitelkus, rimtutėliausiai. Ritualo prasmę turi sugalvoti pats. Išlindo, apėjo, apropojo aikštelę, nupūtė nuo atseit senoviškos knygos dulkes, patiesė scenos pakraščiuose popierių, prismaigstė į juos peilių, sukaišė kažin ką panašaus į nendres, pažaidė su moliu, palipdė sau ant galvos, padegino popierių skiautes, susirangė aikštelės kamputyje, pasislėpė, dingo... Įspūdis toks, kad bent šįkart B. Šarkai, kaip atlikėjui, scenoje trūksta partnerių (publikai šiuosyk toks vaidmuo nenumatytas), vidinių „šamanavimo“ vertinimų. Dabar baigiasi reginys, ir negali iš atlikėjo veiksmų ir emocinių reakcijų suprasti, anot kultūros biurokratų žargono, koks buvo šio „šamanavimo projekto“ tikslas, kokių siekta rezultatų, ar „šamanui“ pavyko numatytus tikslus įgyvendinti. Beje, jei „šamanui“ nepavyksta sklandžiai ko nors iš pirmo karto atlikti (tarkime, su šluota pasikeisti šukuosenos), ar verta tai slėpti nuo publikos, apsimetinėti, kad „nieko tokio“ nebuvo? Gal „šamanauti“ reikėtų drąsiai ir neslapukaujant?..
Menų spaustuvės siųstame spaudos pranešime pažymėta, kad B. Šarka dalyvavo jau 64 alternatyvių ar postdraminių teatro krypčių festivaliuose. Nieko nuostabaus - penkis vakarus per savaitę vietinės publikos tokie reginiai nesurinktų, o vienkartiniams pasirodymams per festivalius arba progines miestų šventes egzotika tinka. Tik ar neįkalina ji paties atlikėjo?..
