Teatras savyje?

Ridas Viskauskas 2011-03-08 Literatūra ir menas, 2011 03 04
Benas Šarka spektaklyje „Vabi sabi vasabi”. Petros Valiskovos nuotrauka

aA

Vasario 17 d. Vilniuje, Menų spaustuvės mažojoje salėje, Benas Šarka („Gliukai“) parodė naują scenos muzikinį plastinį reginį „Vabi sabi vasabi“. B. Šarkos pasirodymai turbūt nepalieka abejingos jaunos publikos, kuri mėgsta meną „stipriai kitokį“ ir domisi vizualiaisiais menais: tai reiškia laisvę nuo literatūrinio teksto (dažniausiai), nuo pramoginio linksminimo, kasdienybės realijų ir tradicinių dramos personažų vaizdavimo. Individualus kūrėjo fantazijos pasaulis, su kuriuo turi stengtis užmegzti ryšį ir pats. Nedidelė sala milžiniškame teatro vandenyne.

Kelerius paskutiniuosius metus B. Šar­kos pasirodymų nepavykdavo pažiūrėti, tad eidamas spėliojau, ar bus B. Šarka bent truputį pasikeitęs, ar ir vėl žais scenoje su visokiais daikčiukais, kurdamas asociacijas, imponuodamas beribe fantazija, geru fiziniu pasirengimu (aktoriams su valstybiniuose renginiuose netrukdančiu solidžiu pilvuku čia nebūtų ką veikti...), iš šalies žiūrint - rizikingais triukais (mėgsta Benas šiurpinti žiūrovus su aštrių dalgių, peilių „akrobatika“, ugnies plazdenimu). Reziumė: B. Šarka nesikeičia - pusnuogis, pasidengęs kūną nežinia kokiais pelenais; skambant ritmingai muzikai, jis šoka, leidžia garsus, „šamanauja“, pasitelkęs aibę natūralios kilmės daiktų daikčiukų (vidury pasirodymo galima nuspėti, kad kol visų jų nepanaudos, reginys nesibaigs). Scenografijos ir kostiumo kūrimas, keitimas čia ir dabar, ko gero, įdomiausias.

Kita kalba - „šamanavimo“ dramaturgija. Viskas atliekama bemaž vienu ritmu, susitelkus, rimtutėliausiai. Ritualo prasmę turi sugalvoti pats. Išlindo, apėjo, apropojo aikštelę, nupūtė nuo atseit senoviškos knygos dulkes, patiesė scenos pakraščiuose popierių, prismaigstė į juos peilių, sukaišė kažin ką panašaus į nendres, pažaidė su moliu, palipdė sau ant galvos, padegino popierių skiautes, susirangė aikštelės kamputyje, pasislėpė, dingo... Įspūdis toks, kad bent šįkart B. Šarkai, kaip atlikėjui, scenoje trūksta partnerių (publikai šiuosyk toks vaidmuo nenumatytas), vidinių „šamanavimo“ vertinimų. Dabar baigiasi reginys, ir negali iš atlikėjo veiksmų ir emocinių reakcijų suprasti, anot kultūros biurokratų žargono, koks buvo šio „šamanavimo projekto“ tikslas, kokių siekta rezultatų, ar „šamanui“ pavyko numatytus tikslus įgyvendinti. Beje, jei „šamanui“ nepavyksta sklandžiai ko nors iš pirmo karto atlikti (tarkime, su šluota pasikeisti šukuosenos), ar verta tai slėpti nuo publikos, apsimetinėti, kad „nieko tokio“ nebuvo? Gal „šamanauti“ reikėtų drąsiai ir neslapukaujant?..

Menų spaustuvės siųstame spaudos pranešime pažymėta, kad B. Šarka dalyvavo jau 64 alternatyvių ar postdraminių teatro krypčių festivaliuose. Nieko nuostabaus - penkis vakarus per savaitę vietinės publikos tokie reginiai nesurinktų, o vienkartiniams pasirodymams per festivalius arba progines miestų šventes egzotika tinka. Tik ar neįkalina ji paties atlikėjo?..

LITERATŪRA IR MENAS

recenzijos
  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.

  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.