Teatras savyje?

Ridas Viskauskas 2011-03-08 Literatūra ir menas, 2011 03 04
Benas Šarka spektaklyje „Vabi sabi vasabi”. Petros Valiskovos nuotrauka

aA

Vasario 17 d. Vilniuje, Menų spaustuvės mažojoje salėje, Benas Šarka („Gliukai“) parodė naują scenos muzikinį plastinį reginį „Vabi sabi vasabi“. B. Šarkos pasirodymai turbūt nepalieka abejingos jaunos publikos, kuri mėgsta meną „stipriai kitokį“ ir domisi vizualiaisiais menais: tai reiškia laisvę nuo literatūrinio teksto (dažniausiai), nuo pramoginio linksminimo, kasdienybės realijų ir tradicinių dramos personažų vaizdavimo. Individualus kūrėjo fantazijos pasaulis, su kuriuo turi stengtis užmegzti ryšį ir pats. Nedidelė sala milžiniškame teatro vandenyne.

Kelerius paskutiniuosius metus B. Šar­kos pasirodymų nepavykdavo pažiūrėti, tad eidamas spėliojau, ar bus B. Šarka bent truputį pasikeitęs, ar ir vėl žais scenoje su visokiais daikčiukais, kurdamas asociacijas, imponuodamas beribe fantazija, geru fiziniu pasirengimu (aktoriams su valstybiniuose renginiuose netrukdančiu solidžiu pilvuku čia nebūtų ką veikti...), iš šalies žiūrint - rizikingais triukais (mėgsta Benas šiurpinti žiūrovus su aštrių dalgių, peilių „akrobatika“, ugnies plazdenimu). Reziumė: B. Šarka nesikeičia - pusnuogis, pasidengęs kūną nežinia kokiais pelenais; skambant ritmingai muzikai, jis šoka, leidžia garsus, „šamanauja“, pasitelkęs aibę natūralios kilmės daiktų daikčiukų (vidury pasirodymo galima nuspėti, kad kol visų jų nepanaudos, reginys nesibaigs). Scenografijos ir kostiumo kūrimas, keitimas čia ir dabar, ko gero, įdomiausias.

Kita kalba - „šamanavimo“ dramaturgija. Viskas atliekama bemaž vienu ritmu, susitelkus, rimtutėliausiai. Ritualo prasmę turi sugalvoti pats. Išlindo, apėjo, apropojo aikštelę, nupūtė nuo atseit senoviškos knygos dulkes, patiesė scenos pakraščiuose popierių, prismaigstė į juos peilių, sukaišė kažin ką panašaus į nendres, pažaidė su moliu, palipdė sau ant galvos, padegino popierių skiautes, susirangė aikštelės kamputyje, pasislėpė, dingo... Įspūdis toks, kad bent šįkart B. Šarkai, kaip atlikėjui, scenoje trūksta partnerių (publikai šiuosyk toks vaidmuo nenumatytas), vidinių „šamanavimo“ vertinimų. Dabar baigiasi reginys, ir negali iš atlikėjo veiksmų ir emocinių reakcijų suprasti, anot kultūros biurokratų žargono, koks buvo šio „šamanavimo projekto“ tikslas, kokių siekta rezultatų, ar „šamanui“ pavyko numatytus tikslus įgyvendinti. Beje, jei „šamanui“ nepavyksta sklandžiai ko nors iš pirmo karto atlikti (tarkime, su šluota pasikeisti šukuosenos), ar verta tai slėpti nuo publikos, apsimetinėti, kad „nieko tokio“ nebuvo? Gal „šamanauti“ reikėtų drąsiai ir neslapukaujant?..

Menų spaustuvės siųstame spaudos pranešime pažymėta, kad B. Šarka dalyvavo jau 64 alternatyvių ar postdraminių teatro krypčių festivaliuose. Nieko nuostabaus - penkis vakarus per savaitę vietinės publikos tokie reginiai nesurinktų, o vienkartiniams pasirodymams per festivalius arba progines miestų šventes egzotika tinka. Tik ar neįkalina ji paties atlikėjo?..

LITERATŪRA IR MENAS

recenzijos
  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.