Teatras savyje?

Ridas Viskauskas 2011-03-08 Literatūra ir menas, 2011 03 04
Benas Šarka spektaklyje „Vabi sabi vasabi”. Petros Valiskovos nuotrauka

aA

Vasario 17 d. Vilniuje, Menų spaustuvės mažojoje salėje, Benas Šarka („Gliukai“) parodė naują scenos muzikinį plastinį reginį „Vabi sabi vasabi“. B. Šarkos pasirodymai turbūt nepalieka abejingos jaunos publikos, kuri mėgsta meną „stipriai kitokį“ ir domisi vizualiaisiais menais: tai reiškia laisvę nuo literatūrinio teksto (dažniausiai), nuo pramoginio linksminimo, kasdienybės realijų ir tradicinių dramos personažų vaizdavimo. Individualus kūrėjo fantazijos pasaulis, su kuriuo turi stengtis užmegzti ryšį ir pats. Nedidelė sala milžiniškame teatro vandenyne.

Kelerius paskutiniuosius metus B. Šar­kos pasirodymų nepavykdavo pažiūrėti, tad eidamas spėliojau, ar bus B. Šarka bent truputį pasikeitęs, ar ir vėl žais scenoje su visokiais daikčiukais, kurdamas asociacijas, imponuodamas beribe fantazija, geru fiziniu pasirengimu (aktoriams su valstybiniuose renginiuose netrukdančiu solidžiu pilvuku čia nebūtų ką veikti...), iš šalies žiūrint - rizikingais triukais (mėgsta Benas šiurpinti žiūrovus su aštrių dalgių, peilių „akrobatika“, ugnies plazdenimu). Reziumė: B. Šarka nesikeičia - pusnuogis, pasidengęs kūną nežinia kokiais pelenais; skambant ritmingai muzikai, jis šoka, leidžia garsus, „šamanauja“, pasitelkęs aibę natūralios kilmės daiktų daikčiukų (vidury pasirodymo galima nuspėti, kad kol visų jų nepanaudos, reginys nesibaigs). Scenografijos ir kostiumo kūrimas, keitimas čia ir dabar, ko gero, įdomiausias.

Kita kalba - „šamanavimo“ dramaturgija. Viskas atliekama bemaž vienu ritmu, susitelkus, rimtutėliausiai. Ritualo prasmę turi sugalvoti pats. Išlindo, apėjo, apropojo aikštelę, nupūtė nuo atseit senoviškos knygos dulkes, patiesė scenos pakraščiuose popierių, prismaigstė į juos peilių, sukaišė kažin ką panašaus į nendres, pažaidė su moliu, palipdė sau ant galvos, padegino popierių skiautes, susirangė aikštelės kamputyje, pasislėpė, dingo... Įspūdis toks, kad bent šįkart B. Šarkai, kaip atlikėjui, scenoje trūksta partnerių (publikai šiuosyk toks vaidmuo nenumatytas), vidinių „šamanavimo“ vertinimų. Dabar baigiasi reginys, ir negali iš atlikėjo veiksmų ir emocinių reakcijų suprasti, anot kultūros biurokratų žargono, koks buvo šio „šamanavimo projekto“ tikslas, kokių siekta rezultatų, ar „šamanui“ pavyko numatytus tikslus įgyvendinti. Beje, jei „šamanui“ nepavyksta sklandžiai ko nors iš pirmo karto atlikti (tarkime, su šluota pasikeisti šukuosenos), ar verta tai slėpti nuo publikos, apsimetinėti, kad „nieko tokio“ nebuvo? Gal „šamanauti“ reikėtų drąsiai ir neslapukaujant?..

Menų spaustuvės siųstame spaudos pranešime pažymėta, kad B. Šarka dalyvavo jau 64 alternatyvių ar postdraminių teatro krypčių festivaliuose. Nieko nuostabaus - penkis vakarus per savaitę vietinės publikos tokie reginiai nesurinktų, o vienkartiniams pasirodymams per festivalius arba progines miestų šventes egzotika tinka. Tik ar neįkalina ji paties atlikėjo?..

LITERATŪRA IR MENAS

recenzijos
  • Į Skapiškį pro Osvencimą

    „Reforma“ iš tiesų turi karikatūros užuomazgų ir, įtariu, nori eiti jos keliu. Bet visą laiką apmaudžiai lieka kažkur šalia, lyg nuolat skaldytų lėkštą anekdotą ir mėgintų pigiai prajuokinti.

  • „Dalykai“, kurių nepamačiau

    „Dalykuose“, rodos, kūrybinės formos lieka „šalia“ liudijimų, subtiliai bandydamos jų neužgožti, daugiausia – tik iliustruoti. Bet gilesnės metaforos troškimas kankina tarsi deguonies trūkumas.

  • Pasivaikščioti su medžiais

    Gražu stebėti: iš pradžių užverčiantis auditoriją istorijomis, pamažu ekskursijos gidas vis daugiau erdvės palieka gamtai. Brūzgynuose geriausiai girdisi eilėraščiai. Ir spektaklio, ir turbūt gyvenimo.

  • Prisilietimų ir bučinių parkas

    Muzikinė šokio spektaklio „Parkas“ struktūra gali būti vertinama kaip pavyzdys šiuolaikiniams kūrėjams, ieškantiems dialogo su muzikos istorija ir klasikais tapusių kompozitorių kūriniais.

  • Requiem teatro epochai

    „Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Rimo Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai.

  • Mažutė Varšuva Argentinos pampoje

    Režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika.

  • Įstrigti jausminiame rūke

    Kiekvienas etiudas atrodo it gabalėlis dėlionės, kuri tampa vis niūresnė, vis tirštesnė. <...> Juos sieja nesusikalbėjimas ir noras išlieti savyje susipynusius beprasmybės ir meilės neįmanomybės jausmus.

  • Teatre gavau į galvą (ir tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti)

    „Requiem“ čia simbolizuoja ne tik gedulą dėl prarastų nekaltų gyvybių, bet ir gilesnį susimąstymą apie tai, kokią aplinką paliekame ateities kartoms.