Teatre – kaip politikoje: baigia kalbėti vienas, pradeda kitas, ir jeigu nesusimuša, tai ir kalba iki begalybės. Teatre įprasta statyti pagal save, sau ir dėl savęs. O žiūrovai? Jie lieka kvailio vietoje: eina, žiūri ir stengiasi suprasti. Tai, ką galima pasakyti keliais sakiniais, turi žiūrėti tris valandas.
Atrodo, kad talentingas režisierius Jokūbas Brazys ima blefuoti. Po įdomių spektaklių, sukūręs performansą „Akies istorija“ (OKT, 2025), kurį dėl užtrukusio veiksmo pavadino spektakliu, nusprendė ir toliau eksperimentuoti, manydamas, kad įmanoma be gerai suręsto dramaturginio teksto pastatyti gerą spektaklį. Kuo daugiau dramaturgų, tuo mažiau jų reikia. Pasirinkęs lietuvių vos ne mintinai mokamą Alessandro Baricco tekstą „Jūra vandenynas“, režisierius pats parašė inscenizaciją, o pabaigą sukūrė visiškai kitą. Įdomu, kaip į tai reaguotų rašytojas? Pavadinimas tapo masalu, bet kaip jaučiasi žiūrovai, vos ne po penkių minučių pradėję žvilgčioti į laikrodžius, niekam neįdomu. Taip pat ir teatrui.
Net pripažinus, kad nėra dramaturginio teksto, galima įsivaizduoti, jog pabiri sakiniai, mintys kai kuriais atvejais gali padėti atsirasti autentiškam režisūriniam veiksmui (panašiu principu kartais kūrė šviesaus atminimo Eimuntas Nekrošius), bet šiuo atveju spektaklyje visko labai daug, jis perkrautas, turinį gali atsekti tik žinodamas patį romaną. Galėtume spektaklį pavadinti postmoderniu ir „apkarstyti“ įvairiomis teorijomis, bet dėl to jis veikti nepradės.
Atrodytų, kad pagrindinė tokio keisto rezultato priežastis – atsainus darbas, nesurepetavimas. Režisūra pirmiausia ima rastis per aktorius. Šiuo atveju pati pirmoji scena, kurioje mus į veiksmą bando įvesti Alvydės Pikturnaitės mažoji Elizevina, apskritai „paskęsta“ avanscenoje įtaisytame baseiniuke. Geriausią akustiką turinčiame teatre aktorės balsas vos girdimas, nors ji – avanscenoje. Bet ar ne režisieriaus pareiga su aktoriumi apgalvoti sceninę energiją? Ką ir kaip turėtų ištransliuoti aktorė, kad ir ji pati, ir žiūrovai patikėtų jos tariamais žodžiais? Dabar regime ypatingu grožiu ir trapumu išsiskiriančią aktorę, jau ne sykį matytą ir kituose spektakliuose, bet prasmingo vaidmens nėra. Jos tekstai – gražūs, augantys, keliantys nerimą, ji jaučia artėjantį pasaulio išnykimą, finale pagimdo bombą... Rodos, režisieriui, puikiai pažįstančiam jūrą (nes užaugo greta jos), turėtų rūpėti atrasti dermę tarp žmogaus ir jūros. Turėtų rastis metafizika: jūra kaip dar didesnė grėsmė ar jūra – kaip paguoda.
Nėra dermės ir tarp aktorių. Personažų nesusikalbėjimas neturi panaikinti aktorių ryšio. Jie – kaip skirtingos radijo stotys. Pikturnaitės nesigirdi, o šalia jos tiesiai į mus tekstą beriantis Igorio Abramočiaus Tėvas Pliušas – raiškus, suprantamas, beje, labai tikslus ir Baricco atžvilgiu.
Spektaklyje kiekvienam aktoriui atrastos solo partijos, nes toks yra kūrinys: į „Almajerio“ užeigą žmonės „suplaukė“ skirtingų situacijų vedami, bet jų santykis su pačia jūra – tik žodinis. Mums neleista kartu su jais pajausti nei lengvos kūrinio ironijos, nei žodžių ir sakinių reikšmės. Baricco pasaulis stipriausiai suošia stebint Džiugo Grinio įkūnytą Adamsą, bet ir šis išlieka autsaideris, žiūrovui beriantis protingus tekstus.
Iš pažiūros ir kiti aktoriai – Liuda Gnatenko (Ana Deveria), Artūras Aleksejevas (Plasonas), Dmitrijus Denisiukas (Žmogus iš septintojo kambario, Baronas), Arturas Svorobovičius (Bartelbumas), Jekaterina Makarova (Dira), Maksimas Tuchvatulinas (Dolis), Gustas Vičkačka (Dudas) – tvarkingai kuria savo personažus, bet visiems tarytum rūpi tik jų pavienis egzistavimas, o ne bendra, kūrinį vienijanti idėja. Todėl kiekvienas savo personažą ima utriruoti ar netgi šaržuoti. Skaitytojai, kurie dievina Baricco, pirmiausia pamėgsta jo personažus. Nežinau, ar galima pamėgti šiuos, gyvenančius spektaklyje.
Režisierius Brazys mėgsta kontrastus, mėgsta ryškų teatrą. Muziką jis taip pat leidžia tokiu garsu, kad ji nustelbia aktorių balsus. Kompozitoriaus Manto Mockaus sukurta muzika – lyg ištirpusi, skambanti pro rūką, ir tuo pačiu metu labai garsi, kartais net bandanti sukrėsti žiūrovus. Bet ši režisūrinė priemonė – pritrenkti garsu – jau neveiksminga, ji veikia netgi atvirkščiai, žiūrovus apskritai „atjungia“ nuo veiksmo.
Spektaklyje dominuoja scenografė ir kostiumų dailininkė Karolina Fiodorovaitė. Teatro abiejų aukštų fojė – taip pat šios dailininkės spektaklio sprendimų tęsinys, paroda. Scenoje maksimaliai integruotas aktyvus scenovaizdis. Tai lyg potarybinio „Titaniko“ dugnas, laivo žemutinis denis, kuriame – ir baseinas, ir viešbutis, ir registratūra. Erdvė su dviem laivo akimis – skylėmis, kuriose įmanoma pradingti. Ši erdvė – lyg matyta, lyg gyventa joje. Vaizdas, nors savo turiniu svetimas, gal daugiausia ir kuria „rimto“ spektaklio įvaizdį. Teatre neįmanoma neįvertinti įdirbio, gerų ketinimų. Fiodorovaitei – tai pirmas toks didžiulis sceninis darbas. Ji žaidžia ne tik masteliu – scenoje naudoja daug baseino atributikos: tai gelbėjimosi ratai, plaukimo „makaronai“ iš putplasčio, plaukimo akiniai ir pan. Artėjant pabaigai avanscenoje įkurdintas baseinas pripildomas nereikalingų daiktų, pasaulis paskęsta daiktuose, jūra vandenynas baigia užtrokšti nuo plastiko.
Baricco „Jūrą vandenyną“ parašė dar 1993 metais. Bandant suprasti po daugiau nei trijų dešimtmečių pastatytą spektaklį įmanomas tik liūdniausias išaiškinimas: visi simboliai, visa baseino atributika ir aktorių tariami žodžiai – tai apokalipsės pranašystė. Tai net ne personažų nuojautos, o jau realiai prasidėjęs negrįžtamas procesas. Todėl vaizdo projekcijose rodomi XIX a. paveikslų fragmentai (videomenininkas Paulius Janušonis) tarytum nusikelia į XXI amžių. Suaižėjęs pasaulis, kuriame nėra kur prisiglausti sielai, kruvinas, nuogas žmogaus kūnas, kuriame jau nebeliko vietos gyvenimui.
