„Būtent iš pagarbos žiūrovui Brechtui gimė atsiribojimo idėja, nes atsiribojimas yra kvietimas sustoti. Atsiribojimas nutraukia, įsiterpia, iškelia kažką į šviesą, priverčia pažvelgti dar kartą. Atsiribojimas pirmiausia yra raginimas žiūrovui mąstyti pačiam ir jausti vis didesnę atsakomybę, suvokti ir priimti scenos gyvenimą tik tada, kai šis įtikina jį.“ Šis Peterio Brooko aprašytas Bertolto Brechto teatro santykis su žiūrovu tinka ir Árpádo Schillingo kūrybai, aktorių ir žiūrovą traktuojančiai kaip savotiškus spektaklio bendrininkus ar sąmokslininkus. Tačiau teatras, veikiantis per (nebūtinai saugų) atstumą, kai aktoriai atsiriboja nuo personažų, o žiūrovai - nuo spektaklio, aktorių ir personažų, dar toli gražu nereiškia atsiribojimo nuo paties teatro.
Beveik prieš trejus metus spektaklyje „Didis blogis“ režisierius Árpádas Schillingas kartu su dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi ir pasirinkta aktorių komanda ieškojo deramos intonacijos ir teatrinės optikos karo temai. Siekdami tinkamo santykio su spektaklio tema, forma ir žiūrovu, „Didžio blogio“ kūrėjai nustebino (o gal ir išgąsdino) publiką grotesko, žiaurumo ir provokacijų kontrastais. Dar prieš „Didžio blogio“ premjerą Schillingas bandė supažindinti žiūrovus su būsimo spektaklio „taisyklėmis“: „(...) tai per daug arti mūsų, mes neturime pakankamo atstumo. Bandome žaisti su šio spektaklio nuotaika. Tai truputį ir komedija, ir tragedija, ir viskas kartu. Reikia duoti publikai galimybę surasti tą atstumą.“ Paradoksalu, tačiau publikai, kurios pirminė reakcija buvo spektaklio atmetimas, iš tiesų atsiriboti (taip, kaip to siekė kūrėjai) vis dėlto nepavyko. Sunkus turinys, nepatraukli forma ir sąmoningas manipuliavimas žiūrovu provokavo tiesmukai neigiamą publikos reakciją. Mes, žinoma, dėl to apkaltinome režisierių.
Šįmet Árpádas Schillingas į Lietuvos teatro sceną grįžo su kiek švelnesniu (galbūt prie vietinės publikos įpročių labiau derančiu) kūriniu „Autonomija“. Jaunimo teatre sukurtas spektaklis, norintis kalbėti apie autonomijos idėją, susitelkia į vienos šeimos gyvenimą, santykius bei emocinius ryšius. Siužetas nesudėtingas: Simas (Simas Lunevičius) mėgina nufilmuoti fluxus stiliaus filmą apie savo šeimą, kuri pagaliau atsiveria visomis žmonėms būdingomis spalvomis. Tačiau turinys pamažu taip apipinamas įvairiomis intrigomis, erdvės ir laiko šuoliais, kad vien iš sceninio veiksmo tampa sunkiai suprantamas. Žiūrovui, siekiančiam „išskaityti“ nuoseklią, vientisą ir prasmingą spektaklio visumą, ši išsibarsčiusi logika ir paini siužetinė linija virsta tikra kliūtimi. Vis dėlto turinys šiuo atveju nėra toks svarbus, jis labiau veikia kaip aplinkybės, leidžiančios aktoriams atverti ir tyrinėti tam tikras nenuspėjamas būsenas, kurias išprovokuoja konfliktai. Atrodo, kad režisieriui šios konkrečios spontaniško asmens apsisprendimo reikalaujančios situacijos ir yra svarbiausios. Kas iš tiesų nulemia mūsų sprendimus ar veiksmus net ir tarus, kad esame laisvi apsispręsti? Ar nekyla grėsmė tapti savo pačių normalumo beprotybės įkaitais?
Spektaklis „Autonomija“, priešingai nei „Didis blogis“, svarstydamas šiuos klausimus kur kas daugiau dėmesio skiria teatrinei formai bei išraiškai. Todėl ir stipriausias jis tada, kai tema pranoksta tekstą ir virsta pačia forma, kai iššluojamos visos siužetinės „šiukšlės“. Tai vyksta, kai Viktorija (Viktorija Kuodytė), nuo šiurkščių žodžių nuvilkdama jų prasmę, iš visų jėgų plūsta pianiną padrikais žodžiais, kurie tik dėl atsitiktinumo panašūs į keiksmažodžius. Kai Dovilė (Dovilė Šilkaitytė) persisvėrusi per stalą bando pasiekti kitoje jo pusėje kabančią keistą medinę konstrukciją, kurią esame įpratę vadinti kėde. Kai Janina (Janina Matekonytė) bando perrėkti Valentino (Valentinas Masalskis) dėstomų istorijos faktų versiją savąja tokia pat tikra gyvačių karaliaus legenda. Arba kai scenoje savo darbą dirba miltų magiją išbandančios raganos (Kristina Andrejauskaitė, Ina Kartašova, Janina Matekonytė). Net kai spektaklio finale aktoriai bando iš naujo prakalbinti išardytą, užmiršto mechanizmo instrumentą monotoniško ir betikslio veiksmo kartojimu - laimi teatras, nereikalaujantis jokių perteklinių loginių, psichologinių ar žemės traukos dėsnių. Galbūt šios pauzės ir yra tasai pakankamas vienatvės įstatymas? Aktoriai „Autonomijoje“ nėra varžomi besivystančio veiksmo ir vienas kitą aiškinančių įvykių. Svarbiausiais momentais spektaklio laikas ištuštėja ir galiausiai yra sugrąžinamas paprasčiausiam atsitiktinumui. O argi ne tokio buvimo trapumą užfiksuoti ir siekė fluxus?
Nors dauguma aktorių ir ne(su)kuria išskirtinių vaidmenų ar gilių draminių personažų, „Autonomijoje“ tai neturėtų stebinti. Svarbiausias čia ne tirono Valentino, nevykėlių jo vaikų Andriaus (Andrius Bialobžeskis), Luko (Lukas Petrauskas) ir Alekso (Aleksas Kazanavičius) ar buvusios Valentino žmonos Janinos bei jos asmeninio virėjo-sužadėtinio Vido (Vidas Petkevičius) šabloniškumas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Aktoriai čia susiduria su kitokiu režisieriaus bandymu prakalbinti teatrą. Bet kokiu atveju ryškiausią kontrastą sukuria ir galiausiai patį spektaklį „atrakina“ Viktorijos Kuodytės veikėja, primenanti Larso von Triero „Idiotus“ - laisvus, nusistovėjusias „normalumo“ ribas nuolat tikrinančius, „vidinio idioto“ ieškančius personažus. Tiek, kad visą spektaklio erdvėlaikį formuojanti Kuodytės Viktorija jau nebėra (tikriausiai niekada ir nebuvo) supančiota asmens psichologijos. Tai asmuo be savybių, taigi, sakytum, ir visiškai laisvas, nepriklausomas, nes nebesaistomas net savo norų ar ketinimų. Tai veikiau tėra spontaniškus sprendimus priimantis ir vien atsitiktinumui tepaklūstantis elementas. Galbūt neatsitiktinai beveik per visą spektaklį ji dėvi karūną.
Dar prieš premjerą buvo galima susidaryti įspūdį, kad Árpádui Schillingui svarbiausias spektaklio dėmuo - turinys, tačiau geriausiai režisieriui sekasi teatras, t.y. forma, raiška, stilistinės priemonės, teatro medžiagiškumas, jo substancijos gryninimas. Nors ir gali pasirodyti, kad po „Didžio blogio“ naujasis Schillingo spektaklis tebuvo žingsnis atgal (nuo provokacijų ir manipuliacijų), bet sykiu - tai žingsnis į priekį, t.y. gilyn į teatrą. Ne tiek svarbu, apie ką yra ši absurdo, grotesko, ironijos kupina pasaka. Kur kas svarbiau, kad ji papasakota būtent teatre ir taip, kaip tai pasakoti gali tik teatras. Gebant parodyti tik dėl to, kad yra išlaikomas atstumas.
