„Ir vėl viskas bus gerai“ - tokius puikius pažadus dalija Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) afišos, kviečiančios į režisieriaus Cezario Graužinio spektaklį pagal Jeano Giraudaux pjesę „Šajo pamišėlė“. Po premjerinio savaitgalio ši frazė, kuri pretenduoja ne tiek į spektaklio pavadinimą, kiek į programinę spektaklio kūrėjų nuostatą, meninį ir idėjinį manifestą, vis dar prašosi ne šauktuko, o klaustuko.
Optimizmo burtažodžiai neveikia
Baltas plakatų fonas, tarsi ranka kreidele užrašyti optimistiniai gėrio ir grožio pažadai šio ambicingo LNDT sezono kontekste skamba kaip ironiška replika visiškai priešingo turinio (ir spalvos) lozungams. „Aš žudysiu“, „Aš emigruosiu“ ir kitos sezono pradžios provokacijos, Henriko Ibseno „Visuomenės priešo“ citatos „baltu ant juodo“, badė akis tuo, kad sakė žymiai daugiau tiesos apie dabartį nei laikraščių antraštės.
Šįkart gatvės teatras, tarsi persisotinęs fundamentalistų, priešų, karų, chaoso ir išvarymo, imasi skleisti pozityvą. Kaip kad plakatams būdinga - deklaratyviai ir tiesmukai. Žadant išvarytiesiems atgalinį bilietą į rojų ir vos ne „Rožinį gyvenimą“ Edithos Piaf stiliumi.
Cezario Graužinio priešpremjeriniai pasisakymai, be abejo, subtilesni. Tačiau režisierius taip pat neslėpė savo siekių kurti džiaugsmingą žaidžiančių žmonių teatrą, kurio aktorius - visų pirma etikos skleidėjas. Spektaklis „Ir vėl viskas bus gerai“ turi ambicijų veikti emociškai, skatinti grožio pažinimą ir intuityvų pasaulio suvokimą.
Tačiau kol kas sceninė pasaka apie tai, kaip dekoratyvi saujelė Paryžiaus Šajo aikštės gyventojų, kuriems vadovauja saikingai išprotėjusi grafienė, nugali piktuosius „buržujus“, įviliodama tuos naftos kvapu į kanalizaciją, atrodo ne šviesiai, o blankokai.
Tiksliai diagnozuotas aktualumas
Cezaris Graužinis, kurdamas savo inscenizaciją pagal paskutinę Jeano Giraudoux (1882-1944) pjesę „Pamišėlė iš Šajo“, rėmėsi pagrindiniu šios konfliktu.
Režisierius, atradęs šią 1942-43 metais parašytą pjesę, darkart įrodė savo puikią literatūrinę „klausą“ - gebėjimą išgirsti draminiame tekste tai, kas aktualu ir iš esmės būtina dabarties teatrui. Tačiau atrodo, kad kai kurie kūrėjų sprendimai trukdo spektaklio žiniai suskambėti taip stipriai, kaip tai tikrai galėtų įvykti.
Kaip ir pjesėje, spektaklyje taip pat susiduria senasis ir naujasis pasaulis. Senasis niekur neskuba, leidžia sau pernelyg nieko neveikti, kol sveikas protas skrajoja padebesiais. Kompanija, nerangiai imituojanti Paryžiaus kvartalų „kruasaninę“ atmosferą, leidžia dienas blevyzgodama ir dainuodama. Abiem atvejais - neypatingai.
Naujasis pasaulis trokšta šią idilę išsprogdinti, vietoje lauko kavinės pastatyti naftos gręžinį, viską nualinti, prisisiurbti juodojo aukso, dar labiau korumpuotis ir gauti daug visokių „otkatų“. Jie - vyrai juodais paltais ir vieno nušalinti prezidento stiliaus perukais - susirenka pirmoje spektaklio scenoje, susitaria dėl procentų ir palieka viltį, kad toliau bus dar daugiau atpažįstamų ir stilingų dalykų. Deja.
Teatras bando pereiti į šviesiąją pusę?
Baltas plakatų fonas, tarsi ranka kreidele užrašyti optimistiniai gėrio ir grožio pažadai šio ambicingo LNDT sezono kontekste skamba kaip ironiška replika visiškai priešingo turinio (ir spalvos) lozungams. „Aš žudysiu“, „Aš emigruosiu“ ir kitos sezono pradžios provokacijos, Henriko Ibseno „Visuomenės priešo“ citatos „baltu ant juodo“, badė akis tuo, kad sakė žymiai daugiau tiesos apie dabartį nei laikraščių antraštės.
Šįkart gatvės teatras, tarsi persisotinęs fundamentalistų, priešų, karų, chaoso ir išvarymo, imasi skleisti pozityvą. Kaip kad plakatams būdinga - deklaratyviai ir tiesmukai. Žadant išvarytiesiems atgalinį bilietą į rojų ir vos ne „Rožinį gyvenimą“ Edithos Piaf stiliumi.
Cezario Graužinio priešpremjeriniai pasisakymai, be abejo, subtilesni. Tačiau režisierius taip pat neslėpė savo siekių kurti džiaugsmingą žaidžiančių žmonių teatrą, kurio aktorius - visų pirma etikos skleidėjas. Spektaklis „Ir vėl viskas bus gerai“ turi ambicijų veikti emociškai, skatinti grožio pažinimą ir intuityvų pasaulio suvokimą.
Tačiau kol kas sceninė pasaka apie tai, kaip dekoratyvi saujelė Paryžiaus Šajo aikštės gyventojų, kuriems vadovauja saikingai išprotėjusi grafienė, nugali piktuosius „buržujus“, įviliodama tuos naftos kvapu į kanalizaciją, atrodo ne šviesiai, o blankokai.
Senasis pasaulis laimi, bet visiškai neaišku, kodėl. Toks, koks jis yra scenoje, atrodo visomis prasmėmis silpnesnis ir nykesnis už naująjį. Kodėl tuomet pastarasis džiugiai leidosi pavožiamas po kanalizacijos dangčiu?
Sceninio bendravimo sunkumai
Ko gero, tam, kad išryškintų spektaklio idėją, jo pasisakymo turinį, Cezaris Graužinis atsisakė keturių pamišėlių, senų damų iš skirtingų Paryžiaus kvartalų. Išlieka viena jų, buvusi grafienė Aurelija (Brigita Arsobaitė), likę - lygiaverčiai Paryžiaus aikštės gyventojai Kelneris (Evaldas Jaras), indų plovėja Irma (Vilma Raubaitė), šiukšlininkas (Vytautas Rumšas), gėlininkė Konstancija (Jūratė Vilūnaitė, Birutė Mar), girtuoklis (Remigijus Bučius), nebylys (Vytautas Kontrimas), aklasis (Algirdas Dainavičius), žonglierius (Martynas Nedzinskas), policininkas (Šarūnas Puidokas) ir nepasiryžęs susprogdinti bombos Pjeras (Paulius Čižinauskas).
Tokiu būdu režisierius atmeta pagundą surengti scenoje keturių aktorių benefisą, matyt, siekdamas visiškai kitokio viso ansamblio gyvavimo scenoje, paremto žaidimu, improvizacija, bendru spektaklio atmosferos pojūčiu ir tobulu partnerystės jausmu, kuris čia yra lemiamas.
Kol kas atrodo, kad šios užduotys spektaklio „Ir vėl viskas bus gerai“ aktoriams yra pernelyg abstrakčios, kiekvienas gelbėjasi tuo, ką prikaupė per savo ankstesnius sceninius gyvenimus. Keista, tačiau bent jau premjeriniuose spektakliuose atrodė, kad į Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupę integruotiems „cezario grupės“ atstovams jų patirtis ir matyt geriausias režisieriaus tikslų ir siekių žinojimas padėjo mažiausiai.
Matyt, čia reikia visiškai kitaip klausytis ir girdėti partnerį, ne tik sugebėti kreipti savo energiją į žiūrovų salę, tikintis iš jų spektaklio bendraautorystės, o visų pirma - neišsijungti iš daugialypio sceninio bendravimo apytakos. Kitaip visiškai nepakanka visiems padainuoti ar pastriksėti iš nelabai tikėtino džiaugsmo.
Blogis - geresnis stilistas?
Tose scenose, kur spektaklio kūrėjams atsiranda drąsos fantasmagoriškai išdykauti, spektaklis suskamba. Visas sceninis gyvenimas staiga susistyguoja, pasirodant Vytautui Anužiui-ekspertui. Aktorius savo herojui, besikėsinančiam į ramų Šajo aikštės gyvenimą, nebijo suteikti beveik karikatūrinių „blogiečio“ bruožų ir vien savo susigūžusia povyza ir Jacko Nicholsono verta šypsenėle užvaldo visą erdvę.
Tačiau po jo pasirodymo aikštė su paliegusiu medeliu, vandens kolonėle, suoliuku ir baltais kavinės staleliais (scenografė - Laura Luišaitytė) ir visi jos gyventojai atrodo apimti dar didesnės sceninės anemijos.
Atrodo, kad bent jau šiame etape spektakliui labiausiai trūksta ryškaus, raiškaus teatrališkumo ir apsisprendimo dėl stiliaus. Pati medžiaga tarsi prašyte prašosi jei ne bufonados, tai bent jau stipraus, aiškaus grotesko. Linksmo teatrinio chuliganizmo.
Jei aktoriai pradės matyti ir girdėti vienas kitą, pasitikės partneriais, mes ir gaudys kolegų „kamuoliukus“, sugalvos, kodėl jiems tenka pastovėti išsirikiavus ir patylėti, kol kas nors sako ilgą monologą, tada įsiprasmins režisūrinės autocitatos ir spektaklis tikrai džiugins, pildys visus pažadus ir... tikrai viskas bus gerai.
