Stebėti šiuos gyvuosius paveikslus, užimančius didžiąją dalį spektaklio laiko, gana greitai pasidaro nuobodu. <...> Iš vėžių išmuša tai, kad nelieka anonse žadėto trupės suvienijimo į chorą ir teatro duoklės pačiam teatrui.
„Keliaujančiuose“ viskas labai paprasta, tarsi nėra jokios pozos ir svarbos, nieko, kas turi būti pasakyta. Kūrinys praeina kaip sakralus žmogiškumo išdainavimas, ištylėjimas, išvaikščiojimas.
