Taurus dosnumas ar nusikalstamas abejingumas?

Maištas laive

Kiekvienais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradėdama skaityti lietuvių teatro istorijos kursą aktoriams diplomantams, pasakydavau sakralinę frazę: „Šiandieninis teatras – režisūrinis.“ Ir su humoru pridurdavau: „Bet nežinia, kiek tai tęsis. Galimas dalykas, kad kada nors įvyks aktorių „maištas laive“.

Šiemet šito jau nebepasakiau, juokauti nesinorėjo, nes supratau, kad aktorių „maištas“ pas mus jau įvyko. Sakyčiau, įvyko tylus perversmas ir daugelyje valstybinių teatrų valdžią į savo rankas paėmė aktoriai – tapo meno vadovais, užėmė vyriausiojo režisieriaus postą. Tai vyksta su Kultūros ministerijos palaiminimu, juk ji skelbia konkursus vadovų pareigoms užimti. Pasižvalgykime po valstybinius teatrus: tik Rimas Tuminas kaip vyriausiasis režisierius yra likęs savo teatre (bet ir jo ten, galima sakyti, nėra, nes dirba svetur). O visur kitur, neminint pavardžių, dabar – aktorių hegemonija. Tuo nenoriu pasakyti, kad šitos garbingos profesijos žmonės negalėtų užimti tokio posto. Galėtų, bet vis dėlto tai retos išimtys. Galimas dalykas, trupei atrodo, kad prie valdžios vairo stojęs jų profesijos atstovas pagaliau apgins aktorių interesus. Tačiau praktika rodo, kad tie „savi“ kol kas gerai tvarko tik savo reikalus. Kokie šito tylaus perversmo padariniai? Pirmiausia – vyriausiasis režisierius valstybiniuose teatruose jau tapo retenybe, jis darosi nebereikalingas. Režisieriai dar kviečiami paskiriems spektakliams, bet aktoriai ir čia bando užimti režisieriaus statytojo pozicijas, vis aktyviau verždamiesi į režisūrą. Deja, tai ne jų darbas, o visai kita ir, beje, labai sudėtinga profesija, kita mąstymo ir suvokimo sistema, kitos meninės užduotys. Tai akivaizdu visiems, išskyrus režisuojančius aktorius. Paradoksalu, tačiau „šlubuoja“ ne tik jų pastatymų koncepcija, ne tik kūrinio sceninė interpretacija dažniausiai būna lėkšta, primityvi, supaprastinta, bet ir aktorių vaidmenys „nukraujavę“, nors, atrodytų, režisuojantis aktorius čia tai jau tikrai galėtų duoti savo kolegoms vertingų patarimų… Režisuojančių aktorių savimeilę kasmet paglosto Rokiškio festivalis, švaistydamasis premijomis ir laurais, kurių vertė apgailėtina, nes klaidina ir apdovanotuosius statytojus, ir artistus. Lietuvos sceną užtvindė ypač prasti spektakliai. Valstybinių teatrų vadovai jau nesugeba susigaudyti, kuris vaidinimas pavykęs, o kuris – ne, todėl Auksinių scenos kryžių teikimo komisijai gudriai įbruka visų savo teatro premjerų sąrašą. Kultūros ministerija eikvoja dideles sumas komisijos kelionėms, nes tenka žiūrėti iš esmės visą to sezono repertuarą. Nieko gero toje gausoje neradę, stveriamės už galvų. Būtent tada ir paaiškėja, kad teatro vadovas aktorius iš esmės netvarko repertuaro, neišmano, kaip tą reikėtų daryti, nesijaučia atsakingas ir už spektaklių kokybę. Jis neturi kūrybinio, sakyčiau, strateginio plano, kaip formuoti savo teatro meninę kryptį, išskirtinį veidą, teatras gyvuoja vienadieniais pastatymais. Taupumo sumetimais toks vadovas kviečiasi „mažiau kainuojančius“ statytojus, neretai savo kolegas – kitų valstybinių teatrų vadovus, režisuojančius aktorius. Vyksta grynai finansiniai mainai: „Tu pas mane statyk, o aš – pas tave“… Yra keletas jaunų režisierių, kurie strimgalviais laksto iš vieno teatro į kitą. Jie turi paklausą, nes dirba greitai. Argi svarbu, kad prastai? Ar teatro vadovui rūpi jo vadovaujamo valstybinio teatro spektaklių meninė kokybė? Nejuokaukite. Apie tai net nesvarstoma. Kodėl? Todėl, – sako toks vadovas, – kad žiūrovų vis tiek pilnos salės. Į teatro dirvą giliai įleido šaknis „lengvasis“, pramoginis teatras pagal vieno ar kito valstybinio teatro vadovo skonį, spektakliai jau mažai kuo skiriasi arba net visai niekuo nesiskiria nuo televizinių „muilo operų“.

Valstybinių teatrų trupės vis dar didelės, nors kai kurie aktoriai per metus vos kartą išeina į sceną. Jokiomis reformomis čia nekvepia, bala baigia užpelkėti, bet tokia padėtis visus tenkina!

Šiandieniniam Lietuvos teatrui režisierių nereikia. Jie jau išstūmė Gintarą Varną, Cezarį Graužinį, kasmet į tėvynę atvykstantį Joną Jurašą kviečia tik Operos ir baleto teatras, o Jonui Vaitkui teko eiti į Rusų dramos teatrą. Tai nonsensas ir baisus Kultūros ministerijos aplaidumas. Kai kuriose šalyse nacionalinės režisūros puoselėjimu – kaip valstybinės reikšmės reikalu – rūpinasi specialiai sudarytos kompetentingos teatro kūrėjų komisijos. Ar Lietuvoje kam nors kada nors ims tai rūpėti?

Suomių teatrologė Liisa Bücling nusistebėjo, kokią vertingą dovaną lietuvių teatras perleido suomių ir švedų scenoms – režisierių Cezarį Graužinį… Iš tikrųjų čia joks taurus dosnumas. Tiesiog kultūrinių instancijų abejingumas talentui.

Savas svetur

Cezario Graužinio kūrybiniai ryšiai su švedų ir suomių teatrais užsimezgė 2002-aisiais. Suomijoje jis jau savas, gerai pažįstamas, pamėgtas žiūrovų ir kritikų. Tuo įsitikinau susitikusi su suomių teatrologe Liisa Bücling, kuri matė beveik visus Cezario Graužinio pastatymus Suomijoje ir juos labai vertina. Įspūdingas jau pats režisieriaus repertuaras, pateiktas suomių ir švedų žiūrovams: Albert’o Camus „Kaligula“, Williamo Shakespeare’o „Žiemos pasaka“, „No Return“ pagal Franzo Kafkos tekstus, Fiodoro Dostojevskio „Dėdulės sapnas“…

Šį sykį važiavau žiūrėti naujos Graužinio premjeros – Carlo Gozzi’o fantastinės pasakos „Karalius Elnias“ su nedidele jauna „Viirus“ teatro trupe. Vaidinimas vyko saloje, į kurią nuplaukėme laivu, atvirame ore, tiksliau tariant, miške.

Išgirdusi, kad režisierius ėmėsi Gozzi’o pasakos, pagalvojau: staigus posūkis nuo rimtojo žanro į lengvąjį! Kita vertus, puikiai žinau, kad Gozzi’o fantastines pasakas tik labai sąlygiškai galima vadinti lengvuoju žanru. Iš tikrųjų jos – kietas riešutėlis kiekvienam statytojui. Pakanka prisiminti rusų režisieriaus Jevgenijaus Vachtangovo šedevrą, amžiaus vaidinimą – Gozzi’o „Princesę Turandot“, kurią režisierius pastatė savo mirties išvakarėse 1922-aisiais, plačiai atverdamas duris teatrališkumui, ironiškai ir žaismingai vaidybai. Aktoriai turėjo vaidinti ir patys save, ir commedia dell’arte tradicines kaukes, ir pasakos personažus. Vachtangovas spektaklį praturtino intermedijomis, lazzi triukais, dienos aktualijų reprizomis, aktorių „išėjimais iš vaidmens“ ir kt. „Princesė Turandot“ J. Vachtangovo teatre rodoma iki šiol.
Labai išmoningai, šmaikščiai, su gera ironijos ir aštrių visuomeninių aktualijų doze „Karalių Elnią“ Klaipėdos dramos teatre 1965 metais pastatė Povilas Gaidys, spektaklyje tada karaliavo neprilygstamas klastūnas ir „makalas“ Tartalja – talentingasis Balys Barauskas. Labai sėkminga ir Šiaulių dramos teatre režisieriaus Aido Giniočio režisuota „Princesė Turandot“ – spektaklio aktoriai demonstruoja nepaprastą sceninį gyvybingumą ir vaidybos žaismę.

Cezariui Graužiniui pastatyti „Karalių Elnią“ buvo užsakyta saloje kaip vasaros teatro spektaklį – per liepą ir rugpjūtį parodyta apie 300 vaidinimų! Taigi teko eksperimentuoti ir jam, ir jauniesiems švedų aktoriams.

Birželio ketvirtoji – premjeros diena – pasitaikė saulėta, skaidri, kokia būna tik prie jūros. Nedideliu garlaiviuku plaukėme gerą pusvalandį, genami žvarboko šiaurės vėjo. Iš visų pusių matėme salas ir saleles, tarsi kyšančias iš vandens milžiniškas akmenines galvas. Priplaukę Cezario teatrinę salą ir išlipę į krantą, kiekvienas gavome po plastikinę lentelę, ant jų sėdėsime, kai reikės. Negalėjau atsigėrėti salos grožiu. Atrodė, žemė padengta pilku, juodu, žalsvu, rusvu akmeniniu luobu, ant kurio nedrąsiai auga liauni medeliai, samanos. Prasidėjo egzotiška kelionė per akmenyną – tai ropštėmės į viršų, tai slydome žemyn, tai karstėmės, laikydamiesi už ištiestų lynų, tai tvarkingai lipome vienas paskui kitą laipteliais… Jokio kelio ar takelio čia nėra. Tai buvo kelionė su kliūtimis paskui keistai apsirėdžiusius, kaukėtus aktorius, kurie pasitiko žiūrovus, prisistatę kaip karaliaus dvaro gyventojai. Taip prasidėjo „Karalius Elnias“, vaidinamas devynių aktorių. Trys merginos ir šeši vyrukai sudarė ir nedidelį orkestriuką, kiekvienas grojo savo instrumentu: akordeonu, smuiku, būgnu, fleita, varpeliu, tarškučiu…

Režisierius sugalvojo puikų būdą žiūrovams išjudinti – strimgalviais lėkdami paskui  personažus, atsipalaidavome, pasijutome jaunesni, lengvesni, laisvesni.

Perpasakoti „Karalių Elnią“ neįmanoma, nes kaip ir kiekvienoje pasakoje čia apstu stebuklų, netikėtų siužeto vingių, pasivertimų, klastos, melo ir painių intrigų, kurias rezga dvariškiai, ypač Trufaldinas. Čia veikia ne tik žmonės, bet ir taurieji elniai, išmintingoji papūga, gerasis meškinas ir t.t.

Pasak Cezario Graužinio, švedų aktoriai pavydėtinai stiprūs realistiniuose spektakliuose, jie psichologiškai giliai ir skrupulingai nagrinėja personažų charakterius, jų tarpusavio santykius, bet jiems kur kas sunkiau įkandami kiti, ypač komediniai, žanrai, kitokia vaidybos maniera, stilistika ir estetika. Todėl repeticijos buvo nelengvos. Režisierius sugalvojo įdomų principą, kaip priartinti aktorius prie nepaprastų Gozzi’o personažų, dar susijusių ir su italų commedia dell’arte tradicinėmis kaukėmis. Atspirties tašku tapo vaidinančiųjų „Karalių Elnią“ sąmoningas nesugebėjimas to padaryti.

Kaip suvaidinti savo nemokėjimą vaidinti? Sakyčiau, režisieriui pavyko sukryžminti entuziazmą ir bejėgiškumą. Tokia šio vaidinimo nuostata atvėrė dideles galimybes rungtyniauti, kuris suvaidins „prasčiau“… Nepaliaujamą juoką kėlė trijų rūmų damų, pretenduojančių į karaliaus žmonas, negrabūs tūpsniai, bandymas demonstruoti „aristokratines manieras“, Trufaldino „vulkaniškas“ temperamentas ir „baisus“ akių vartaliojimas, karaliaus striksėjimai, trepsenimai, vaikėziškas lakstymas ir rėkavimai. Aktorius, vaidinantis išmintingąją papūgą (ir magą) tupėjo medyje ir kritikavo… žiūrovus. Tikras balaganas, gal net klounada. Per visą spektaklį tvyro džiaugsmingas klegesys, savotiškas nesusikalbėjimas ir, žinoma, nesusivaidinimas. Visi personažai „dirba“ pavieniui, kiekvienas atlieka savo numerį kaip salto mortale… Charakteriai tyčia nenušlifuoti, neišbaigti, personažai tarsi kabo ore žemyn galva. Vaidyba be prasminių „taškų“, be akcentų.

„Anarchistinę“ aktorių vaidybą papildo kostiumai, demonstruojantys lygiai tokį pat „skonį“ – viskas, kas pakliuvo po ranka, „estetinė“ maišalynė. Yra čia kai kas ir iš itališkos commedia dell’arte. Ypač patiko kaukės. Kreivos, riestos, kumpos, ilgos, didelės visų personažų nosys su išpūstais skruostais. Groteskiški veidai, atliepiantys vaidybos žanrą. Spektaklio dailininkas Erikas Salvesenas puikiai talkina režisieriui, nesiekdamas jokių karališkų grožybių ar puošnumo, „sudurstytais“ drabužiais dar labiau pabrėždamas šios vaidintojų grupelės naiviai mielą, primityvų ir juokingai nuoširdų saviveikliškumą.

Šio vaidinimo komedinis „padažas“ taip tiko natūralios gamtos fone pasirinktai erdvei, kad kitokios spektaklio stilistikos nė neįsivaizduoju.

Kadangi veiksmas vyksta tai „Pakeliui į pilį“, tai „Medžioklėje nuostabaus grožio miške“, režisierius su dailininku ieškojo saloje tokių vaidybos aikštelių, kur ir aktoriams, ir žiūrovams būtų patogu.

Dar vienas siurprizas – karaliaus rūmai, į kuriuos strimgalviais lėkėme paskui padūkusią aktorių kompaniją. Tai milžiniško dydžio cisterna be stogo, per karą joje buvo laikomas kuras karo laivams. Ji susprogo, todėl vidus gerokai aprūkęs, o stogas nulėkė kaip kepurė nuo galvos. Vienoje cisternos pusėje įrengtas didžiulis amfiteatras žiūrovams, kitoje – milžiniška scena su gigantišku žaliai nudažytu mediniu arkliu-sūpuoklėmis, tokias labai mėgsta vaikai. Štai ir visa karališkos didybės simbolika. Ant to arklio karalius ropščiasi stačiais laiptais tarsi į sunkiai pasiekiamą sostą.

Cezaris Graužinis po šios premjeros laikinai atsisveikino su savo trupe – išvyko į Atėnus repetuoti Samuelio Becketto pjesės „Belaukiant Godo“ su graikų aktoriais. Laukia jo ir „Cezario grupė“ Lietuvoje, nors ji neturi nei patalpų, nei lėšų…

Ryškus režisūrinis jo talentas vis dėlto skleidžiasi (beje, Cezaris Graužinis jau įtrauktas į „Europos teatro naujosios realybės“ nominantų sąrašus) ne lietuvių, o suomių, švedų, graikų teatre. Dirbti kaskart kitoje šalyje nėra lengva:

„Atėnuose, pavyzdžiui, jautėmės prastai – ir aš, ir mano nuolatiniai kompanionai – Vytautas Narbutas ir Martynas Bialobžeskis. Į depresiją varė karštis, chaosas, triukšmas, patirtas kultūrinis šokas. Tačiau dabar prisimename tą laiką su nostalgija, nes dirbome su puikiais žmonėmis. Prieš atrenkant juos dalyvauti „Dafnio ir Chlojės“ projekte, jie net nepažinojo vienas kito. Dirbdami kartu tapo draugais, o vėliau tarp visų atsirado dar kažkas.“ (Iš pokalbio su teatro kritiku Vaidu Jauniškiu „Turiu formuoti teatro veidą“, www.menufaktura.lt.)

Sakė, žinojęs, kad grįš į Atėnus, nes tas „dar kažkas“ šaukia sugrįžti. Taip ir įvyko: Atėnuose jau parodyta Cezario Graužinio „Belaukiant Godo“ premjera.

Kai po spektaklio „Karalius Elnias“ plaukėme atgal į Helsinkį, paklausiau režisierių, ar yra vilčių, kad jis grįš į lietuvių teatrą? Kalbėti apie tai Cezaris Graužinis nenorėjo. Savasis teatras atnešė jam per daug širdgėlos ir nusivylimo… Tarp savų jis jaučiasi svetimas.

Kol mūsų talentingieji „formuoja teatro veidą“ svetur, lietuvių teatras sparčiai praranda individualius veido bruožus virsdamas kičine savo paties karikatūra.