Jeanas-Lucas Lagarceʼas Lietuvos teatro žiūrovams žinomas nuo 2001-ųjų, kai tų metų spalį Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre įvyko Gintaro Varno režisuoto spektaklio „Tolima šalis“ premjera. Tuo metu dramaturgas, gyvas geriau pažintas kaip aktorius ir režisierius, buvo jau miręs, o jo pjesės – jau populiarios. G. Varnas tuomet vadino jį vienu iš dviejų svarbiausių XX a. prancūzų dramaturgų ir įkvėptas paskutinės Lagarceʼo pjesės sukūrė spektaklį, kuris buvo ne tik itin populiarus, bet ir reikšmingas režisieriaus kūrybinėje biografijoje.
Greta Lagarceʼo G. Varnas minėjo Bernardą-Marie Koltèsą, jis Lietuvoje skaitytas ir statytas dažniau, nors pjesių sukūrė mažiau. Lagarceʼo dramaturgija iki šių metų profesionaliuose dramos teatruose buvo statyta vos porą kartų. Bet 2024 m. Lietuvos teatralai grįžo prie jo pjesių. Metų pradžioje Vilniaus senajame teatre Kotryna Siaurusaitytė pastatė „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“, o pabaigoje – Valentinas Masalskis pirmą kartą Lietuvoje režisavo „Tiesiog pasaulio pabaiga“ (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras).
Visos trys Lietuvoje statytos Lagarceʼo dramos yra susijusios. 1990 m. parašyta „Tiesiog pasaulio pabaiga“ pasakoja apie Luji, po dvylikos metų grįžusį į namus pranešti artimiesiems, kad jis miršta, ir atsisveikinti. Šiam tekstui nesulaukus dėmesio (iki tol visas jo dramas lydėjusių skaitymų, statymų, leidybos ar recenzijų tąkart nebuvo), toliau dramaturgas porą metų neberašė. Grįžęs prie tekstų, grįžo ir prie šio. Permąstyta „Tiesiog pasaulio pabaiga“ 1994 m. tapo moteriškosios perspektyvos pasakojimu „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ – apie tas, kurios likusios namuose laukia to, kuris išėjo gyventi visai kitokio gyvenimo ir nebegali ar nebenori rasti kelio namo. Nebent tik tam, kad čia mirtų. O prieš pat Lagarceʼo mirtį baigta „Tolima šalis“ papildo „Tiesiog pasaulio pabaigą“ gyvenimu ir patirtimis už namų, atskirdama biologinę ir pasirinktąją šeimas ir parodydama nesusikertančius jų pasaulius.
Tad Lietuvoje pirmiausia susipažinę su paskutiniąja, 2013 m. Panevėžyje ir 2024 m. pradžioje Vilniuje pamatę moteriškąją pasakojimo liniją, šių metų pabaigoje pagaliau scenoje išvydome ir svarbiausiu Lagarceʼo kūriniu laikomą pjesę (ją, kaip ir „Tolimą šalį“, į lietuvių kalbą vertė Akvilė Melkūnaitė).
„Tiesiog pasaulio pabaiga“ siužetas paprastas, įvykių čia nedaug, veikėjai kalba beveik vien tik monologais. Luji grįžta namo, susitinka su mama, seserimi, broliu bei jo žmona, kurios iki tol nebuvo matęs, pasikalba su visais, išklauso priekaištų, o pats, neišdrįsęs jiems pasakyti, kad netrukus mirs, dar tą pačią dieną išvažiuoja. Daug apie veikėjų santykius tekste atskleidžia ne situacijų ir santykių nupasakojimai, bet ir pati kalba: ilgi monologai, nuolatiniai savęs taisymai, pasikartojančios klaidos, abejonės, nebaigti sakiniai. Taip kalbà, o ne pasakytu turiniu, išduodama apie trūkinėjančius – jei dar ne galutinai nutrūkusius – ryšius ne tik su šeimos nariais, bet ir kiekvieno su savimi, bei kiekviename nutrūkusiame sakinyje, nepasakyme kerojantį skausmą. Kai skauda, nes nesupranta, neįvertina, atitolstama, nesusikalbama, kai negãli vienas kitą pažinti ir priimti. Kai skauda save ir kitus.
Scenoje ši pjesė ir kupiūruota, ir papildyta tuo, ko dramaturgas nenumatė. Režisierius trumpina tekstą, atsisako dalies sapniškojo siurrealaus interliudo, bet taip pjesės nesupaprastina, nesubuitina, nes įtraukia naują veikėją – gyvai scenoje violončele grojantį Mokytoją (Mindaugas Bačkus). Jo muzika pasigirsta retai, daugiausiai – per Luji monologus. Tarsi gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių jungtis, tiltas, pabrėžiantis ne šių erdvių panašumą, o atskirtį. Scenas su šeimos nariais vaidinant tyloje, Luji gedulingu savo balsu lydinti violončelė (kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė) kuria kontrastą tarp to, kurio petį jau buvo palietusi mirtis, ir tų, kurie dar kunkuliuoja gyvybine energija. Tarp to, kuriam liko tik praeitis ir dabartis, ir tų, kurie svajoja apie ateitį. Tarp nebesusisiekiančių pasaulių, nutolusių šalių. Tarsi galią juos sujungti tebeturėtų tik gedulas.
Prieš spektaklį į salę besirenkančius žiūrovus scenoje pasitinka būtent Mokytojas. O spektaklio veiksmas prasideda jam nusileidus į scenos rampos apačioje įrengtą sodelį, kuriame tarsi iš požemio išnyra Giedriaus Arlausko vaidinamas Luji. Jiedu prasilenkia, Mokytojas leidžiasi į požemį, Luji, pasakęs pjesės prologo tekstą, kyla į sceną, pas šeimą. O čia – iš trijų pusių kėdėmis apstatytas ilgas stalas (panašus, beje, naudojamas ir Siaurusaitytės spektaklyje), medžiaginėje sienoje už aktorių nugarų – durys. Beveik visą spektaklį ant sienos projektuojami langai arba vakaro vaizdai, tačiau kelis kartus per spektaklį pakeitus apšvietimą ji tampa permatoma – taip tarsi leidžiama žvilgtelėti į beveik niekam nepasiekiamą, saugomą, slaptą Luji vidinio pasaulio ar sąmonės dalį (scenografės Renata Valčik ir Rūta Venskutė).
Stilingą, paslaptingai atrodantį Luji pasitinkantys mama (Ligita Kondrotaitė), sesuo Siuzana (Urtė Povilauskaitė), brolis Antuanas (Dainius Jankauskas) ir brolienė Katrina (Ieva Labanauskaitė) – pilki. Apvilkti pilkos spalvos su raudonais akcentais kostiumais, jie atrodo tarpusavy pernelyg suderantys, tarsi uniformuota komanda, arba ne gyvi žmonės, o paprastus žmones vaizduojančios lėlės ar Luji vaizduotės sukurti manekenai (kostiumų dailininkė Rūta Venskutė). Luji greta jų labai išsiskiria ir jau vien kostiumu šaukte šaukia: aš čia vienintelis tikras žmogus su tikra tragedija ir tikrais jausmais. Vienintelis, kuris renkasi – kalbėti ar ne, su kuo kalbėti ir ką sakyti. Vienintelis, kuris turi galią ir kontrolę.
Visi kiti prapliūpsta ilgais, nekontroliuojamais monologais. Tarsi į kelias minutes bandytų sudėti dvylika nesimatymo metų. Šiame kalbėjime, pilname prieštaravimų ir priekaištų sau bei Luji, esti daug tikrumo, kuris galėtų nustelbti paprastų žmonių uniformomis apvilktų veikėjų teatrališkumą. Tačiau patikėti personažų tikrumu nelengva, nes scenoje daug pakeltų balsų, tarsi kitaip išreiškiamos ir kitokios emocijos šioje pjesėje neturėtų vietos. Pakelti balsai ir scenoje pertekliniu ėmęs atrodyti tekstas nutyla tik kartais. Pavyzdžiui, veikėjams susėdus prie stalo ir valgant sriubą. Tyloje susižvalgant, bakstelint vienas kitą alkūnėmis, arba priešingai – įsmeigus žvilgsnį į lėkštę, tarsi jos dugne būtų atsakymas į visus klausimus. Arba nutylant tarp scenų, sakinių, sakinio fragmentų. Tarsi kažko laukiant. Kažkokio gesto ar žodžio, atveriančio kelią artumui ir susikalbėjimui. Gesto ar žodžio, kuris vis daugiau kalbant, vis labiau užsikasant monologais, rodosi bemaž nebeįmanomas. Tarytum tas, kuris gyveno kitur, kitokį gyvenimą, būtų negrįžtamai atitrūkęs nuo šeimos ir nuo aplinkos, kurioje gimė ir užaugo. Tarsi nebebūtų kelio atgal ne tik į meilę, bet ir supratimą.
Ir nors spektaklis prailgo, nors norėjosi daugiau žaismės ir emocinės įvairovės, ilgesnių, skleistis veikėjų santykiams padedančių pauzių, jo premjera advento metu atrodė prasminga. Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti. Prasminga žiūrėti spektaklį apie kelionę, į kurią ruošiamasi tarsi kažko dar tikintis. Tarsi dar būtų galima grįžti. Į tolimą prarastų laikų, vietų ir jausmų šalį. Prasminga skaityti, žiūrėti ir paklausti savęs to, ko nesugebėjo pjesės veikėjai: ar dar turime ko vieni iš kitų tikėtis, ar dar galime būti vieni kitiems geri, atleisti, suprasti, priimti? Ir kaip netapti skausmu vienas kitam?
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
