Rima Povilionienė
Naujas Giuseppe Verdi operos „Traviata“ pastatymas LNOBT
Gegužės 8 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko G. Verdi operos „Traviata“ premjera. Pastatymo muzikinis vadovas Robertas Šervenikas, režisūrą ir choreografiją kūrė Chen Shi-Zhengas, dekoracijų dailininkas Waltas Spangleris, kostiumų autorė Elizabeth Caitlin Ward, šviesų dizaineriu pakviestas Scottas Zielinskis, vaizdo projekcijoms - Leigh Haas.
Iki premjeros buvo akcentuojama, kad tai nebus tradicinis pastatymas, nebus XIX a. kostiumų ir dekoracijų, bet visiškai kitokia, sumoderninta operos versija. Režisierius Chen Shi-Zengas per spaudos konferenciją kalbėjo, kad šiame pastatyme visi elementai (ir dekoracijos, ir režisūra, ir kostiumai) bus antraeiliai greta pagrindinio kūrinio dėmens - muzikos, kuriai atsiskleisti panaudos ryškių spalvų derinius, videoprojekcijas. Ir kartu viskas bus labai estetiška, tarsi tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Savotiškų aliuzijų į rytietiškumą kėlė dar operos afiša, galbūt artimesnė „Madam Baterflai“ stilistikai. Tuo tiesioginės, tiksliau, tiesmukos, šių kultūrų sąsajos ir baigėsi. Aišku, scenoje buvo galima nujausti tą subtilumą ir trapumą, su kuriais neretai siejama Rytų estetika. Tokį įspūdį kūrė dekoracijos iš lengvo audeklo, kurių spalvos mainėsi dėl skirtingo apšvietimo, didžiuliame ekrane besiskleidžiantys rausvi žiedai Violetos monologo metu pirmame veiksme, skaidri, permatoma kanapa (atkeliavusi iš modernių baldų salono?) ar baltas mirštančios Violetos apdaras operos finale; tam tikrų ženklų naudojimas, kaip audeklo krytis trečio veiksmo pradžioje ir jo nusidažymas „kraujo dėmėmis“, videoprojekcijos su sudžiūvusios medžio šakos ir gyvybės simbolio kraujo lašų transformacijomis.
Tačiau tai tokie universalūs urbanistinės šiandienos, vis dažniau orientuotos į išorinį minimalizmą, atributai, kuriuos priskirti vienai kuriai nors kultūrai netikslinga. Priešingai, pastatymo vizualioji dalis, net ir akcentuojant jos šiuolaikišką paprastumą, tapo itin marga - nuo asketiškos monochromijos pirmo veiksmo pradžioje ir lyg juodame veidrodyje grindyse atsispindinčių siluetų (tarsi užuomina į nespalvotą kino juostą) žaismės žiūrovas netikėtai panardinamas į sunkiasvorės ir eklektiškos klubinės kultūros atributais perkrautą puotos šurmulį (su šviečiančiais ant ratukų besivažinėjančiais staliukais, nuo turgaus prekystalio atkeliavusiais švytinčiais ragais karnavalinės koridos paveiksle ar plastmasinėmis taurėmis), ekscentriškų kostiumų paradą, futuristinių projekcijų vaizdus. Taip, statytojų komanda kalbėjo, kad kostiumai drąsiai konfrontuos su klasikiniugarderobu - vyrams, pernelyg ilgai įspraustiems į nuobodžius juodus ir pilkus frakus, suteikta galimybė sutviskėti ryškiaspalviais kostiumais ir kailiais, kurie tiesiog užgožia vakarėlio centre pasirodantį tiesmukai „pasaldintą“ Violetos paveikslą rožine suknele iš standaus tiulio (?) („Barbės spalva“ - taip ir sukasi galvoje). Tačiau ar ne priešingai teigė statytojai, puoselėjantys mintį neužgožti muzikos, kai tuo tarpu, pavyzdžiui, karnavalinėje antro veiksmo puotos scenoje karaliauja kostiumų margumynas nuo ilgų pūstų vakarinių suknelių iki trumpų aptemptų šortų, nuo rėkiančių spalvų - pavyzdžiui, ryškios salotinės - iki ekstravagantiškų vyšninių kailių?
Vis dėlto šios premjeros nereikėtų išskirti kaip ypač novatoriškos dabarties „Traviatos“ kontekste, kaip tai buvo nuolatos pabrėžiama. Lyginant LNOBT „Traviatą“ su, pavyzdžiui, Willy Deckerio režisuota versija su Anna Netrebko ir Rolando Villazonu (kurios premjera 2005 m. sukėlė tikrą furorą ir Zalcburgo melomanų diskusijas),
kyla mintis, kad net ir modernioje šios operos koncepcijoje jau nusistovėjo tam tikri štampai. Kaip antai, vaiskaus raudonio suknelė - nepamainoma Violetos garderobe abiejuose pastatymuose. Ir abejose versijose ši suknelė tampa lengvabūdiško gyvenimo etikete. Tuo tarpu gėlėtas aprėdas ir viename, ir kitame pastatyme yra antro veiksmo pirmo paveikslo atributas (idiliškumo ir ramaus šeimyninio gyvenimo simbolis?). Įdomiai sutampa ir kelios kitos detalės, matytos jau W. Deckerio pastatyme - tarsi perkelta kostiumuoto Žoržo Žermono su skrybėle ir lietpalčiu kopija (vienintelis šiuolaikiškumo koncepcijos padiktuotas šio personažo aprėdas?). Arba antro ir trečio veiksmų sujungimas attacca atliekamas tomis pačiomis režisūrinėmis priemonėmis - puotos dalyviai, skambant trečio veiksmo preliudui, lėtu žingsniu atbulomis pasišalina iš scenos (kaip ir W. Deckerio versijoje).
Bet grįžkime prie pastatymo muzikinės dalies, kurią pelnytai sureikšmino ir akcentavo patys statytojai. Šiam pastatymui komanda atlikėjus rinkosi iš LNOBT trupės (Violeta - Asmik Grigorian, Alfredas - Edmundas Seilius, Žoržas Žermonas - Vytautas Juozapaitis, Flora - Laima Jonutytė, Anina - Ona Kolobovaitė, Gastonas - Mindaugas Zimkus, Baronas Diufalis - Arūnas Malikėnas).
Asmik Grigorian Violetos vaidmenį atliko ne viename užsienio teatre, taip pat ir LNOBT scenoje. Puikių vokalinių savybių solistė, stebinanti savo balso techniniais gebėjimais ir tembro aštrumu, aktorinėmis savybėmis ir įgimtu grožiu, fizinėmis savybėmis bekompromisiškai tinkanti Violetos vaidmeniui. Tačiau, tiesą sakant, A. Grigorian bene labiau tinka tam moderniam Violetos personažui futuristinėje aplinkoje, kokį ir sumanė statytojai, nei ypač trapiam XIX a. kurtizanės paveikslui tradicinėje aplinkoje, kokį regime A. Zeffirellio pastatyme su Teresa Stratas ar M. Domingo versijoje su Renee Fleming.
Premjeroje Alfredo vaidmenį dainavusiam Edmundui Seiliui šis pasirodymas buvo rimtas išbandymas, atskleidęs, kad solistui dar reikia šlifuoti „Traviatos“ pagrindinio herojaus partijos kontūrų techniką, kurią įveikus atsiskleistų jautraus romantinio personažo portretas. Tuo tarpu Vytauto Juozapaičio Žoržas Žermonas taikliai derėjo prie „Traviatos“ koncepcijos tiek vaidybiniu, tiek muzikiniu aspektu.
Bet kuriuo atveju šis „Traviatos“ pastatymas lauktas ir trauks nemažai klausytojų. Prieš daugiau nei trejus metus opera buvo trumpam sugrąžinta į sceną - parodyti penki iš Anglijos nacionalinės operos išsinuomoto pastatymo spektakliai: per paskutinį sausakimšoje salėje, kurios parterio sienas ramstė stovintys klausytojai, sklandė atsisveikinimas. Norisi tikėti, jog „suveikė“ supratimas, kad su tradicija atsisveikinti nereikėtų.
