Klaipėdos jaunimo teatras (KJT) veržlumu, atkaklumu ir drąsa su kaupu pateisina savo vardą - tai iš tiesų jaunas teatras. Prieš šešetą metų įsteigto KJT repertuare - arti dvidešimties įvairios formos spektaklių, teatras užsiima edukacine veikla, plėtoja tarptautinį bendradarbiavimą ir organizuoja įdomų, savo veidą turintį festivalį - „Jauno teatro dienas“. Ir nors šio teatro įkūrėjas, vadovas ir guru - Valentinas Masalskis, viena ryškiausių ir talentingiausių lietuvių teatro asmenybių, KJT anaiptol nėra vieno menininko teatras. Nors daugelį spektaklių režisavo Masalskis, kai kuriuose jis pats ir vaidina, čia kuria ir jauni režisieriai - Jonas Tertelis, Kamilė Gudmonaitė, Živilė Mičiulytė, Darius Rabašauskas, savo iniciatyvas, bendradarbiaudami su kitais kūrėjais, įgyvendina patys trupės aktoriai.
Interviu „Teatro žurnalui“ Valentinas Masalskis yra minėjęs, kad pedagogika teatre yra visur. Ko gero, ir pats Klaipėdos jaunimo teatras radosi iš Mokytojo rūpinimosi savo auklėtiniais. Sakyčiau, net ne tiek profesinio, kiek asmeninio, kone „tėviško“. Atrodo, kad Masalskiui, kaip pedagogui, svarbiau savo auklėtiniams ne perteikti konkrečią teatro idėją, bet įduoti tam tikrus įrankius ir - svarbiausia - įskiepyti teatro etikos supratimą bei aukščiausių profesinių standartų siekį. Paprastai sakant - uždegti teatru.
Užsidegimo šiai jaunai trupei tikrai netrūksta. Kitas klausimas - profesiniai įrankiai. Žinoma, Masalskis turi savo aktorių ugdymo metodiką ir nepasikliauja vien intuicija ir charizma. Tačiau naujausias jo darbas - gruodį ir Klaipėdoje, ir Vilniuje vaidinta „Helverio naktis“ - kelia dvejonių dėl naudojamos metodikos universalumo. „Helverio naktis“ nėra blogas spektaklis. Tiesiog aktoriai Laima Akstinaitė ir Paulius Pinigis negali suvaidinti pjesėje pasakojamos istorijos.
Galima nujausti, kodėl Masalskis pasirinko šį Ingmaru Villqistu pasivadinusio lenkų dramaturgo kūrinį, kurį prieš penkiolika metų Nacionaliniame dramos teatre su Jolanta Dapkūnaite ir Arūnu Sakalausku buvo pastatęs Jonas Vaitkus. Kamerinė forma, kitokio žmogaus šiuolaikinėje visuomenėje tema, dviejų veikėjų santykių ambivalentiškumas - šios „Helverio nakties“ ypatybės, ko gero, bus patraukusios režisieriaus dėmesį. Šiuo požiūriu „Helverio naktis“ primena pernai su ta pačia kūrybine komanda (ir aktoriumi Donatu Želviu) sukurtus „Žiurkiagalvius“ pagal šiuolaikinės prancūzų dramaturgės Natachos de Poncharra pjesę. „Žiurkiagalviuose“ mažiau realizmo nei „Helverio naktyje“, ir aktoriams sąlygiški personažai - su žiurkių galvomis gimę broliai - atrodo lengviau įveikiami. Atrodytų, paradoksas: per atsiribojimą pasiekiamas didesnis tikroviškumo efektas, nei bandant tapatintis su personažu. Iš tiesų „Žiurkiagalvių“ agresija ir smurtas, perteikti diagezės būdu, t.y. per pasakojimą, paveikia labiau nei tiesiogiai suvaidintas Helverio smurtas prieš savo globėją Karlą.
Masalskis mėgsta kartoti, kad vaidyba yra melavimo menas ir jis mokantis aktorius meluoti. Žinoma, čia jis turi galvoje ne kokį nors žiūrovų mulkinimą, bet emocijų išgavimo scenoje būdą. Aktorius neprivalo stengtis žūtbūt iš savęs „išspausti“ tikrą emociją - pasitelkus tam tikrą techniką ją įmanoma sukelti dirbtinai, ir jos efektas niekuo nesiskirs nuo natūraliai gimstančios emocijos. Tai neuromokslų tyrimais pagrįsti metodai, sėkmingai taikomi įvairiose aktorių rengimo ir sceninės kūrybos praktikose. Nežinia, kokį metodą režisierius naudojo repetuodamas „Helverio naktį“, tačiau stebint be ašarų staiga raudoti prapliumpančią Laimos Akstinaitės Karlą tampa akivaizdu, kad kažkas vaidybos technikoje neveikia.
Akstinaitei spektaklyje išties tenka didžiulis krūvis. Per valandą - tiek trunka KJT „Helverio naktis“ - jai tenka atskleisti likimą moters, kuri, jausdama didžiulę kaltę dėl praeityje atstumtos neįgalios dukrelės, apsiima globoti svetimą neįgalų jaunuolį. Atsidavusi rūpinasi juo, kenčia nesubrendusio jaunuolio kaprizus, bando išgelbėti, kai mieste prasideda riaušės ir kyla pavojus tokiems „durneliams“ kaip Helveris. „Helverio naktis“ yra Karlos brandos kelias - nuo egoistiško troškimo išpirkti kaltę, desperatiškai kabinantis į tikrovės nesuvokiantį Helverį, iki tikros meilės jam, kuri, deja, išsipildo tik per mirtį. Pjesėje slypi daugybė psichologinių niuansų (kas vis dėlto ji yra Helveriui?), o emocijų amplitudė ypač plati. Ne veltui lenkų autorius pasirinko Ingmaro Villqisto kūrybinį slapyvardį - jo kūrinyje stipriai juntama ir Henriko Ibseno, Augusto Strindbergo, ir Ingmaro Bergmano įtaka. Kad suvaidintum visas povandenines santykių sroves ir didžiulę įtampą, reikia nemenkos profesinės patirties ir, žinoma, efektyvios vaidybinės technikos. Kol kas aktoriniu požiūriu „Helverio naktis“ labiau primena studentų pratybas nei visavertį spektaklį. Tiesa, Pauliaus Pinigio Helveris įtikina labiau. Aktoriui pavyksta atskleisti Helverio infantilumą, svyruojantį tarp švelnaus prisirišimo ir žiaurių manipuliacijų. Vis dėlto apokaliptiniame spektaklio finale abu veikėjai lieka tokie, kokie buvo. Todėl „Helverio naktis“ tampa melodrama, o ne distopija, kurios link spektaklį kreipia režisūriniai sprendimai.
Valentinas Masalskis pajautė ir išryškino pjesės, atsigręžiančios į nacizmo įsitvirtinimą Europoje, aktualumą. Kartu su scenografe Paule Bocullaite, kompozitoriumi Edvinu Vasiljevu ir šviesų dailininku Artūru Lepiochinu režisierius sukūrė baugią ateities pasaulio viziją. Viskas, ko pritrūko, - tai personažų savivoka griūvančio pasaulio akivaizdoje.
