Viskas prasidėjo nuo taksofono būdelės. 2010-aisiais Japonijoje Itaru Sasakiui namo kieme pastačius seną telefono būdelę pokalbiams su mirusiu pusbroliu. Tame pačiame Ocučio žvejų miestelyje, kurį 2011-iaisiais nusiaubė cunamis, iš šio telefono skambučių sulaukė daugybė iškeliavusių nebūtin adresatų. 2022-aisias Vilniuje tokia pati taksofono būdelė tarsi klausykla atsivėrė dalykams, kurių neišdrįsome pasakyti, ir dabar jau per vėlu. Taip dalykai, kuriuos skambintojai išdrįso pasakyti, - kad ir per vėlai, - pavirto garso įrašais ir tapo operos libretu.
Tad trijų kūrėjų - dramaturgės ir režisierės Kamilės Gudmonaitės, kompozitoriaus Dominyko Digimo ir scenografės Barboros Šulniūtės - Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje pristatyta taksofono operos „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ premjera turi ir teisėtus bendraautorius, t. y. visus tuos, kurie incognito dalijosi savomis, dažnai pačiomis intymiausiomis išpažintimis. Regis, pirminė japoniškos būdelės paskirtis, inspiravusi kūrinio idėją, stipriai uždavė toną vilnietiškiems skambučiams į anapusybę. Bent jau operoje dominavo skambučiai išėjusiesiems: seneliams, draugams, mylimajai, broliui, tėčiui, mamai, - nors ne visada - į nebūtį; nes gedulas lygiai taip pat tarpsta ir dėl gyvųjų - per buvusių artimųjų (?) paleidimą iš savo gyvenimo, per svetimumą savo tikrai mamai, kasdien vaikštančiai to paties miesto gatvėmis. Ne visi skambina, kažkas pats laukia skambučio - sese, klausau - taria į tylą, ir joje bemaž gali girdėti, kaip tiksi laikas. Visa tai - taip pat dramaturgija, - bendražmogiškos, kolektyvinės pasąmonės raibuliai ir asmeniniai cunamiai. Taksofonas operos autoriams tapo it kokia suflerio būdelė ar Charonas, išplukdantis žodžius per Stiksą, galbūt į Letą.
Operos kūrėjai pagarsina ir tai, kokia trikdanti gali būti ši skambučio galimybė: nepaisant to, kad dalis jų - spontaniški, kiti gi - labai apgalvoti. Vis dėlto visi pagarsintieji scenoje - nors kartais slegiami kaltės ir nuoskaudų, bet dažniausiai tai - begalinio ilgesio laiškai. Paradoksalu: kone visi jie kalba apie mirtį (netektį), tačiau daugiausia sužinome apie gyvenimą ir čia esančius, gyvuosius.
Savotišką keltininkų (tiek tarp Šiapus ir Anapus, tiek tarp kalbėjusiųjų į taksofono ragelį bei klausančiųjų teatro salėje) vaidmenį čia prisiėmė ir patys kūrėjai. Pirmiausia - taip veikia į publikos empatiją nukreipta ir visiškai ja besikliaujanti Kamilės Gudmonaitės dramaturgija ir režisūra. Tai - labai žiūroviško spektaklio strategija. Nesunku numanyti, kad tikriausiai dažnas iš mūsų kadaise turėjome tą, kuriam nejučia vis imame ir šitaip „paskambiname“, todėl spektaklis savo šviesiu grauduliu sklendžia idant nugultų žiūrovo sąmonėje kaip svetimų-savų patirčių atplaišos.
Kamilės Gudmonaitės režisūra, Dominyko Digimo muzika ir Barboros Šulniūtės scenovaizdis plėtoja sceninį pasakojimą kontrapunktu ir nuskaidrina garso įrašais atsklindančias taksofone įamžintų istorijų nuotrupas. Regis, kaip ir dera operoje, „Dalykuose...“ visais lygmenimis veikia muzikinės dramaturgijos dėsniai. Nors muzika čia itin įvairi, antai pirmuoju įspūdžiu - meditatyviu repetityvumu - ji primena minimalistų kurtas modernistines operas. Bet jau netrukus Digimas iškelia chorą (Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choro artistų grupė; chormeisteris Povilas Butkus) - kaip iš antikinės dramos ar ankstyvųjų dramma per musica ataidintį komentatorių - pavyzdžiui, į dausas referuojantį apie tai, kaip sekasi žemiškoji kasdienybė (o sekasi visai gerai, - viskas tvarkoj, sode viskas tvarkoj). Tuo metu mitiniuose Eliziejaus laukuose įsikūrusiems tiems, kuriems išgirsti šiuos ar kitus dalykus jau per vėlu, regis, taip pat viskas tvarkoj - jie nusimetę socialinius įvaizdžius, pagaliau įsikūniję į savo autentiškus kūnus, Adomo ir Ievos kostiumais dalyvauja grupinėje mankštoje (tai štai ką veikia išėjusieji!). Bet čia pat kūrėjai pasiūlo dar kitą būdą suklusti ir įsijausti: koliažinę balsų operą, tą žodinę levitaciją apgaubdami atmosferine muzika. Čia Digimo muzika jau veikia it kino filmo garso takelis - palydi žiūrovą, nardina į baigties pajautą, užpildo įtrūkius, kurių neįmanu išsakyti žodžiais; dar - skirta atsisveikinimo nuotaikai kurti (visą operoje gyvai skambančią instrumentinę muziką atliko LNOBT simfoninio orkestro grupė; muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila). Atsisveikinimas, kaip gedėjimo dalis, lieka gyviesiems. Tik ar atsisveikino (ar spėjo atsisveikinti) visi tie, kurie šokio žingsneliu, skambant muzikai, oro uosto išvykimo salėje sulaukė savo eilės?
Šiaip ar taip mūsų visų išvykimo laikas neišvengiamai artėja. Nelygu tik, ar atsisveikinsime ir kokį bagažą kiekvienas išvykdamas paliksime.
* * *
Taksofono opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ Lietuvos scenoje yra retas kūrinys ne tik savito žanro aspektu, bet ir pirma tokia trijų partnerių - Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bei nevyriausybinės organizacijos, kompanijos „Operomanija“ - koprodukcija. Šios institucijos, sujungdamos savo patirtį, organizacinius ir kūrybinius resursus postulavo aksiomą, kad OPERA=muzika+teatras (po to, kai daugybe spektaklių šimtmečiais šitai bandyta negailestingai paneigti; po to, kai net ir į šią premjerą kvietė tarsi priešinamuoju šūkiu Neik į teatrą. Ateik į operą). Atsisakydami scenos meno raiškos priemonių, - dokumentikos kaip / ir dramaturgijos, režisūros, muzikos, vaidybos ir atlikimo, scenovaizdžio, kostiumų (dailininkas Juozas Valenta), judesio (choreografas Mantas Stabačinskas) ir kt., - hierarchijos, kūrėjai per totalų žanro sinkretiškumą šiuolaikiškai atskleidė, kad pasakyti savo žodį operoje niekada nėra per vėlu.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
