Tai spalvinga šventė!

Brigitte Rémer 2024-12-12 xn--ubiquit-cultures-hqb.fr, 2024-10-19
Akimirka iš spektaklio „Šventė“, režisierė Kamilė Gudmonaitė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Šventė“, režisierė Kamilė Gudmonaitė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Režisierė Kamilė Gudmonaitė. Spektaklis lietuvių kalba su prancūziškais subtitrais. Kūrinys yra „Focus Lituanie“ dalis, rodytas Théâtre de la Ville-Sarah Bernhardt / La Coupole (liet. Paryžiaus miesto teatre, La Coupole salėje).

-----

Žiūrovai apsupa aktorius ir aktores, kurie sėdi scenos centre, vienas priešais kitą. Tai – neįgalieji, atėję papasakoti apie savo negalios kilmę: retinopatija, klausos praradimas dėl auglio galvoje, priešlaikinis gimdymas greitosios pagalbos automobilyje, šizofrenija („Girdžiu balsus, kurie man sako, ką daryti, ir tai mane išsekina, galiu prarasti savo veiksmų kontrolę“), regos sutrikimai („Kas yra tamsa?“). Pateikta daug teorijų ir atlikta įvairių sričių tyrimų, tačiau šie liudijimai yra neįkainojami, nes atveria nepriėmimą, kurį patiria šie žmonės.

Reikia drąsos kalbėti apie savo silpnąsias vietas. Pasakojimai tarsi sprogsta spektaklio metu. „Aš turiu negalią ir tai mane veikia...“ – apibendrina viena iš aktorių. Iš garsiakalbių skamba švelni muzika, širdis smarkiau plaka, kai jie perklausia savo klausimus: „Kodėl tu gimei? – Man nereikėjo gimti“; ir gautų draudimų sąrašą „Nedaryk to, nedaryk ano!“

Akimirka iš spektaklio „Šventė“, režisierė Kamilė Gudmonaitė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Viena iš aktorių pradeda šokti greitindama tempą, kol visiškai išsenka. Gulėdama ant grindų ji  dainuoja. Iš scenos palubių ant žiūrovų pabyra oranžinis konfeti, panašus į gėlių žiedlapius, suteikiantis spektakliui šventiškumo. Žaismingoji spektaklio pusė ima dominuoti: žaidimai, imitacijos, juokas ir pašnekesiai. Viena aktorė groja fortepijonu, tvyro nuostabus bendrystės jausmas. Netikėtai kiekvienas susijaudina kalbėdamas apie Neilo Armstrongo pirmuosius žingsnius Mėnulyje 1969 metais. Pasirodo balti balionai, kuriais pasipuošia viena iš aktorių, tarsi pasiruošusi skristi kaip žuvėdra. Pasigirsta daina: „Aš mylėjau tave tau nežinant. <…> Eisiu eisiu, rugsėjui lašnojant / Į tave kaip lig šiolei ėjau“.

Per aktorių trupės sukurtą gaivinantį gyvybingumą prasiveržia tikėjimo aktas: „Motinos įsčiose būčiau pasirinkęs gimti“. Aktorė pakviečia šokti visus, taip pat ir žiūrovus. Tai spalvinga šventė!

„Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes. Visi jausmai, pojūčiai ir reakcijos matomi scenoje, kur kolektyvas stengiasi užtikrinti, kad kiekvienas palaikytų kitą ir suteiktų jam savą vietą, pripažindamas esantįjį šalia kaip visavertę būtybę. Žvelgdami vieni į kitus jie tai daro su humoru. Visus juos supa publika, o tai gali reikšti, kad niekas nėra apsaugotas nuo šio pažeidžiamumo ir kad vieną gražią dieną kiekvienas gali susidurti su negalia – savo ar artimo žmogaus.

Akimirka iš spektaklio „Šventė“, režisierė Kamilė Gudmonaitė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Tai prieš trejus metus sukurtas režisierės Kamilės Gudmonaitės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusios režisūros studijas, jau pelniusios ne vieną apdovanojimą už ankstesnius pastatymus, spektaklis. Čia ji kelia sudėtingus klausimus apie negalią, ypač – kaip žmonėms rasti savo vietą visuomenėje, kaip užsitikrinti lygias galimybes? Jie pasakoja mums savo istorijas, kuriose yra tam tikra dozė humoro ir daug gyvenimo stiprybės.

-----

Pagrindiniai vaidmenys: Loreta Taluntytė, Kristina Šaparauskaitė, Oleg Dlugovskij, Božena Burokienė, Justina Platakytė, Juozas Čepulis, Mantas Stabačinskas.

Spektaklis žiūrėtas: 2024 m. spalio 12 d., Théâtre de la Ville-Sarah Bernhardt / La Coupole.

Publikacijos vertimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Lietuvos kulturos tarybos logo
recenzijos
  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.

  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.

  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus.

  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.