Tai spalvinga šventė!

Brigitte Rémer 2024-12-12 xn--ubiquit-cultures-hqb.fr, 2024-10-19
Akimirka iš spektaklio „Šventė“, režisierė Kamilė Gudmonaitė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Šventė“, režisierė Kamilė Gudmonaitė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Režisierė Kamilė Gudmonaitė. Spektaklis lietuvių kalba su prancūziškais subtitrais. Kūrinys yra „Focus Lituanie“ dalis, rodytas Théâtre de la Ville-Sarah Bernhardt / La Coupole (liet. Paryžiaus miesto teatre, La Coupole salėje).

-----

Žiūrovai apsupa aktorius ir aktores, kurie sėdi scenos centre, vienas priešais kitą. Tai – neįgalieji, atėję papasakoti apie savo negalios kilmę: retinopatija, klausos praradimas dėl auglio galvoje, priešlaikinis gimdymas greitosios pagalbos automobilyje, šizofrenija („Girdžiu balsus, kurie man sako, ką daryti, ir tai mane išsekina, galiu prarasti savo veiksmų kontrolę“), regos sutrikimai („Kas yra tamsa?“). Pateikta daug teorijų ir atlikta įvairių sričių tyrimų, tačiau šie liudijimai yra neįkainojami, nes atveria nepriėmimą, kurį patiria šie žmonės.

Reikia drąsos kalbėti apie savo silpnąsias vietas. Pasakojimai tarsi sprogsta spektaklio metu. „Aš turiu negalią ir tai mane veikia...“ – apibendrina viena iš aktorių. Iš garsiakalbių skamba švelni muzika, širdis smarkiau plaka, kai jie perklausia savo klausimus: „Kodėl tu gimei? – Man nereikėjo gimti“; ir gautų draudimų sąrašą „Nedaryk to, nedaryk ano!“

Akimirka iš spektaklio „Šventė“, režisierė Kamilė Gudmonaitė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Viena iš aktorių pradeda šokti greitindama tempą, kol visiškai išsenka. Gulėdama ant grindų ji  dainuoja. Iš scenos palubių ant žiūrovų pabyra oranžinis konfeti, panašus į gėlių žiedlapius, suteikiantis spektakliui šventiškumo. Žaismingoji spektaklio pusė ima dominuoti: žaidimai, imitacijos, juokas ir pašnekesiai. Viena aktorė groja fortepijonu, tvyro nuostabus bendrystės jausmas. Netikėtai kiekvienas susijaudina kalbėdamas apie Neilo Armstrongo pirmuosius žingsnius Mėnulyje 1969 metais. Pasirodo balti balionai, kuriais pasipuošia viena iš aktorių, tarsi pasiruošusi skristi kaip žuvėdra. Pasigirsta daina: „Aš mylėjau tave tau nežinant. <…> Eisiu eisiu, rugsėjui lašnojant / Į tave kaip lig šiolei ėjau“.

Per aktorių trupės sukurtą gaivinantį gyvybingumą prasiveržia tikėjimo aktas: „Motinos įsčiose būčiau pasirinkęs gimti“. Aktorė pakviečia šokti visus, taip pat ir žiūrovus. Tai spalvinga šventė!

„Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes. Visi jausmai, pojūčiai ir reakcijos matomi scenoje, kur kolektyvas stengiasi užtikrinti, kad kiekvienas palaikytų kitą ir suteiktų jam savą vietą, pripažindamas esantįjį šalia kaip visavertę būtybę. Žvelgdami vieni į kitus jie tai daro su humoru. Visus juos supa publika, o tai gali reikšti, kad niekas nėra apsaugotas nuo šio pažeidžiamumo ir kad vieną gražią dieną kiekvienas gali susidurti su negalia – savo ar artimo žmogaus.

Akimirka iš spektaklio „Šventė“, režisierė Kamilė Gudmonaitė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Tai prieš trejus metus sukurtas režisierės Kamilės Gudmonaitės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusios režisūros studijas, jau pelniusios ne vieną apdovanojimą už ankstesnius pastatymus, spektaklis. Čia ji kelia sudėtingus klausimus apie negalią, ypač – kaip žmonėms rasti savo vietą visuomenėje, kaip užsitikrinti lygias galimybes? Jie pasakoja mums savo istorijas, kuriose yra tam tikra dozė humoro ir daug gyvenimo stiprybės.

-----

Pagrindiniai vaidmenys: Loreta Taluntytė, Kristina Šaparauskaitė, Oleg Dlugovskij, Božena Burokienė, Justina Platakytė, Juozas Čepulis, Mantas Stabačinskas.

Spektaklis žiūrėtas: 2024 m. spalio 12 d., Théâtre de la Ville-Sarah Bernhardt / La Coupole.

Publikacijos vertimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Lietuvos kulturos tarybos logo
recenzijos
  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ kažkuo primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.

  • Mikelė, Andželika, Skikis ir Fulgencijus

    Jubiliejinis Giacomo Puccini triptikas „Skraistė. Sesuo Andželika. Džanis Skikis“: kadangi esi 100 metų kaip miręs, tad tau atminti teatro scenoje vietoj išskirtinių operų spektaklių pastato tavo operų paminklą.

  • Alio?.. Likimas kitame laido gale

    Jomantės Šležaitės balsui Jos vaidmuo išties tinka – jos interpretacijoje skleidėsi vokalinės partijos įvairiapusiškumas, buvo galima išgirsti net miuzikliško skambesio, kuris „Žmogaus balsui“ tinka.