Tai spalvinga šventė!

Brigitte Rémer 2024-12-12 xn--ubiquit-cultures-hqb.fr, 2024-10-19
Akimirka iš spektaklio „Šventė“, režisierė Kamilė Gudmonaitė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Šventė“, režisierė Kamilė Gudmonaitė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Režisierė Kamilė Gudmonaitė. Spektaklis lietuvių kalba su prancūziškais subtitrais. Kūrinys yra „Focus Lituanie“ dalis, rodytas Théâtre de la Ville-Sarah Bernhardt / La Coupole (liet. Paryžiaus miesto teatre, La Coupole salėje).

-----

Žiūrovai apsupa aktorius ir aktores, kurie sėdi scenos centre, vienas priešais kitą. Tai – neįgalieji, atėję papasakoti apie savo negalios kilmę: retinopatija, klausos praradimas dėl auglio galvoje, priešlaikinis gimdymas greitosios pagalbos automobilyje, šizofrenija („Girdžiu balsus, kurie man sako, ką daryti, ir tai mane išsekina, galiu prarasti savo veiksmų kontrolę“), regos sutrikimai („Kas yra tamsa?“). Pateikta daug teorijų ir atlikta įvairių sričių tyrimų, tačiau šie liudijimai yra neįkainojami, nes atveria nepriėmimą, kurį patiria šie žmonės.

Reikia drąsos kalbėti apie savo silpnąsias vietas. Pasakojimai tarsi sprogsta spektaklio metu. „Aš turiu negalią ir tai mane veikia...“ – apibendrina viena iš aktorių. Iš garsiakalbių skamba švelni muzika, širdis smarkiau plaka, kai jie perklausia savo klausimus: „Kodėl tu gimei? – Man nereikėjo gimti“; ir gautų draudimų sąrašą „Nedaryk to, nedaryk ano!“

Akimirka iš spektaklio „Šventė“, režisierė Kamilė Gudmonaitė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Viena iš aktorių pradeda šokti greitindama tempą, kol visiškai išsenka. Gulėdama ant grindų ji  dainuoja. Iš scenos palubių ant žiūrovų pabyra oranžinis konfeti, panašus į gėlių žiedlapius, suteikiantis spektakliui šventiškumo. Žaismingoji spektaklio pusė ima dominuoti: žaidimai, imitacijos, juokas ir pašnekesiai. Viena aktorė groja fortepijonu, tvyro nuostabus bendrystės jausmas. Netikėtai kiekvienas susijaudina kalbėdamas apie Neilo Armstrongo pirmuosius žingsnius Mėnulyje 1969 metais. Pasirodo balti balionai, kuriais pasipuošia viena iš aktorių, tarsi pasiruošusi skristi kaip žuvėdra. Pasigirsta daina: „Aš mylėjau tave tau nežinant. <…> Eisiu eisiu, rugsėjui lašnojant / Į tave kaip lig šiolei ėjau“.

Per aktorių trupės sukurtą gaivinantį gyvybingumą prasiveržia tikėjimo aktas: „Motinos įsčiose būčiau pasirinkęs gimti“. Aktorė pakviečia šokti visus, taip pat ir žiūrovus. Tai spalvinga šventė!

„Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes. Visi jausmai, pojūčiai ir reakcijos matomi scenoje, kur kolektyvas stengiasi užtikrinti, kad kiekvienas palaikytų kitą ir suteiktų jam savą vietą, pripažindamas esantįjį šalia kaip visavertę būtybę. Žvelgdami vieni į kitus jie tai daro su humoru. Visus juos supa publika, o tai gali reikšti, kad niekas nėra apsaugotas nuo šio pažeidžiamumo ir kad vieną gražią dieną kiekvienas gali susidurti su negalia – savo ar artimo žmogaus.

Akimirka iš spektaklio „Šventė“, režisierė Kamilė Gudmonaitė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Tai prieš trejus metus sukurtas režisierės Kamilės Gudmonaitės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusios režisūros studijas, jau pelniusios ne vieną apdovanojimą už ankstesnius pastatymus, spektaklis. Čia ji kelia sudėtingus klausimus apie negalią, ypač – kaip žmonėms rasti savo vietą visuomenėje, kaip užsitikrinti lygias galimybes? Jie pasakoja mums savo istorijas, kuriose yra tam tikra dozė humoro ir daug gyvenimo stiprybės.

-----

Pagrindiniai vaidmenys: Loreta Taluntytė, Kristina Šaparauskaitė, Oleg Dlugovskij, Božena Burokienė, Justina Platakytė, Juozas Čepulis, Mantas Stabačinskas.

Spektaklis žiūrėtas: 2024 m. spalio 12 d., Théâtre de la Ville-Sarah Bernhardt / La Coupole.

Publikacijos vertimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Lietuvos kulturos tarybos logo
recenzijos
  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.

  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.