Tai spalvinga šventė!

Brigitte Rémer 2024-12-12 xn--ubiquit-cultures-hqb.fr, 2024-10-19
Akimirka iš spektaklio „Šventė“, režisierė Kamilė Gudmonaitė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Šventė“, režisierė Kamilė Gudmonaitė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Režisierė Kamilė Gudmonaitė. Spektaklis lietuvių kalba su prancūziškais subtitrais. Kūrinys yra „Focus Lituanie“ dalis, rodytas Théâtre de la Ville-Sarah Bernhardt / La Coupole (liet. Paryžiaus miesto teatre, La Coupole salėje).

-----

Žiūrovai apsupa aktorius ir aktores, kurie sėdi scenos centre, vienas priešais kitą. Tai – neįgalieji, atėję papasakoti apie savo negalios kilmę: retinopatija, klausos praradimas dėl auglio galvoje, priešlaikinis gimdymas greitosios pagalbos automobilyje, šizofrenija („Girdžiu balsus, kurie man sako, ką daryti, ir tai mane išsekina, galiu prarasti savo veiksmų kontrolę“), regos sutrikimai („Kas yra tamsa?“). Pateikta daug teorijų ir atlikta įvairių sričių tyrimų, tačiau šie liudijimai yra neįkainojami, nes atveria nepriėmimą, kurį patiria šie žmonės.

Reikia drąsos kalbėti apie savo silpnąsias vietas. Pasakojimai tarsi sprogsta spektaklio metu. „Aš turiu negalią ir tai mane veikia...“ – apibendrina viena iš aktorių. Iš garsiakalbių skamba švelni muzika, širdis smarkiau plaka, kai jie perklausia savo klausimus: „Kodėl tu gimei? – Man nereikėjo gimti“; ir gautų draudimų sąrašą „Nedaryk to, nedaryk ano!“

Akimirka iš spektaklio „Šventė“, režisierė Kamilė Gudmonaitė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Viena iš aktorių pradeda šokti greitindama tempą, kol visiškai išsenka. Gulėdama ant grindų ji  dainuoja. Iš scenos palubių ant žiūrovų pabyra oranžinis konfeti, panašus į gėlių žiedlapius, suteikiantis spektakliui šventiškumo. Žaismingoji spektaklio pusė ima dominuoti: žaidimai, imitacijos, juokas ir pašnekesiai. Viena aktorė groja fortepijonu, tvyro nuostabus bendrystės jausmas. Netikėtai kiekvienas susijaudina kalbėdamas apie Neilo Armstrongo pirmuosius žingsnius Mėnulyje 1969 metais. Pasirodo balti balionai, kuriais pasipuošia viena iš aktorių, tarsi pasiruošusi skristi kaip žuvėdra. Pasigirsta daina: „Aš mylėjau tave tau nežinant. <…> Eisiu eisiu, rugsėjui lašnojant / Į tave kaip lig šiolei ėjau“.

Per aktorių trupės sukurtą gaivinantį gyvybingumą prasiveržia tikėjimo aktas: „Motinos įsčiose būčiau pasirinkęs gimti“. Aktorė pakviečia šokti visus, taip pat ir žiūrovus. Tai spalvinga šventė!

„Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes. Visi jausmai, pojūčiai ir reakcijos matomi scenoje, kur kolektyvas stengiasi užtikrinti, kad kiekvienas palaikytų kitą ir suteiktų jam savą vietą, pripažindamas esantįjį šalia kaip visavertę būtybę. Žvelgdami vieni į kitus jie tai daro su humoru. Visus juos supa publika, o tai gali reikšti, kad niekas nėra apsaugotas nuo šio pažeidžiamumo ir kad vieną gražią dieną kiekvienas gali susidurti su negalia – savo ar artimo žmogaus.

Akimirka iš spektaklio „Šventė“, režisierė Kamilė Gudmonaitė (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Tai prieš trejus metus sukurtas režisierės Kamilės Gudmonaitės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusios režisūros studijas, jau pelniusios ne vieną apdovanojimą už ankstesnius pastatymus, spektaklis. Čia ji kelia sudėtingus klausimus apie negalią, ypač – kaip žmonėms rasti savo vietą visuomenėje, kaip užsitikrinti lygias galimybes? Jie pasakoja mums savo istorijas, kuriose yra tam tikra dozė humoro ir daug gyvenimo stiprybės.

-----

Pagrindiniai vaidmenys: Loreta Taluntytė, Kristina Šaparauskaitė, Oleg Dlugovskij, Božena Burokienė, Justina Platakytė, Juozas Čepulis, Mantas Stabačinskas.

Spektaklis žiūrėtas: 2024 m. spalio 12 d., Théâtre de la Ville-Sarah Bernhardt / La Coupole.

Publikacijos vertimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Lietuvos kulturos tarybos logo
recenzijos
  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net savotiška čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.

  • Sodo spalvos

    Užuot tiriamai pažvelgę į savo pagrindinį herojų, jį nuteisė „žinoti“. Pasmerkė tariamam pasaulio suvokimui, žongliruodami abstrakčiomis sąvokomis. Spektaklio tekstai vos palietė pačių kūrėjų išsikeltas temas.