Tado Montrimo spektaklis „Ribos”

Agnė Biliūnaitė 2012-11-21 Kafehauzas.lt, 2012 11 20

aA

Tas, kuris peržengė ribą, retai kada yra laisvas, daug dažniau - ribotas.

„Menų spaustuvės" Stiklinėje antrojo aukšto salėje lapkričio 20d. buvo du kartus peržengta riba, draudžianti rūkyti viešoje vietoje. Po cigaretę teatrališkai sutraukė iš pradžių tardymo izoliatoriaus cerberis (akt. Dainius Jankauskas) chaki spalvos bliuzonu. Vėliau - nuovokusis nuovados psichiatras (akt. Valerijus Jevsejevas). Vienintelis iš scenoje veikusios trijulės šios menkos ribos neperžengė tik chuliganas teisuolis (akt. Julius Paškevičius). Visgi tai buvo tik nereikšmingos užuominos į tą gausybės apribojimų tarsi signalinių lazerio spindulių sudalintą realybę. Pasirodo, mes - suaugėliai, jau spėję apšilti kojas šiame pasaulyje, esame linkę gerokai jas - tas ribas - pažeisti. O iš (ne)suvokto įpročio, iš (be)viltiško maištavimo mūsų vidinės ausys tapo gerokai tolerantiškesnės, o gal abejingesnės moralinių, dvasinių, religinių, kultūrinių, politinių, įstatyminių saugiklių kiauksėjimui. Tuo tarpu gaivi tarsi vėjas paauglystė, netikėtai išstypusiomis galūnėmis, mėgina įsibėgėti šviesos ir tiesos link ir čia pat ima kliuvinėti už vidinę ir išorinę erdvę apraizgiusių ribų. Geriau įsižiūrėjusi paauglystė ima pastebėti neįtikėtiną suaugusiųjų cirką, kurį šie vaidina vienas prieš kitą, tai išradingai šokinėdami ir raitydamiesi aplink minėtas ribas-moralinius lazerius, tai nė paties dievo nebodami ir raudami skersai, o gal - skradžiai tų pačių ribų. Čia jaunystei užviręs kraujas pabudina tadablindiškai donkichotiškai azartišką aistrą, Teisybės vardu pateisinančią bet kokias priemones, net ir tas, kurios tuo pačiu karštu krauju sutepa rankas.

Būtent apie tai ir buvo debiutinis (tiesa, premjera įvyko prieš metus) jauno aktorius ir režisieriaus (Jono Vaitkaus mokinio) Tado Montrimo spektaklis „Ribos" pagal debiutinę šiame spektaklyje vaidinančio aktoriaus Juliaus Paškevičiaus pjesę. Spektaklis gerai sukaltas, šviežias, gaivus, smagus, socialiai aktualus. Jį gera žiūrėti. Labai puiku, kad greta dviejų jaunų aktorių scenoje savo, regis, jokių pastangų nebereikalaujančią meistrystę (pvz. monologas apie kelyje numuštą gandrą) demonstruoja ir vyresniosios kartos aktorius V.Jevsejevas. Galima tiesiog atsilošti ir mėgautis šimtais smulkiausių detalių, iš kurių lipdomas personažas - gyvas tarsi geras pažįstamas. Būtent tokio detališkumo ir profesionalaus subtilumo pritrūko jaunimo vaidyboje, bet reikia tikėti, kad tai tik patirtis, kuri susikaupia per laiką tarsi spalvingi dešimtmečiais lankytų muziejų ir spektaklių bilietai ar pirktų knygų nugarėlės lentynose.

Tuo tarpu pjesė tapo netikėtu šio rudens atradimu. Jaunasis dramaturgas, drįsiu papranašauti, po gero dešimtmečio galėtų aplenkti ir patį jo didenybę Marių Ivaškevičių. Buvo labai sklandu, organiška, natūralu, šmaikštu, energinga. Ir ne tik monologai! Esu tikra, kad J.Paškevičiaus tekstai sėkmingai skambėtų ne tik scenoje, bet ir kino ekrane. Pjesės struktūros karkasas - istorija izoliatoriuje, iš kurio pagrindinis herojus vis išsiveda žiūrovus į kitas istorijas troleibuse, pas skinus, bažnyčioje, pas motiną ir lyg kumščiu trenkus vėl grąžina atgal prie tardymo stalo. Puikiai panaudotos aktualijos iš lietuviško didmiesčio ir provincijos kasdienybių, jas paverčiant veik tautosaka, papildančia lietuviškų anekdotų rinkinius.

Video projekcijos (aut. Andrius Paškevičius) taip pat panaudotos prasmingai, be jų spektaklis prarastų dalį savosios magijos. Kostiumai (aut. Laura Luišaitytė) - visiškas pret-a-port‘as, tačiau vėlgi - kiekviena detalė pagrįsta - ir užrašas ant marškinėlių „I love Turkey", ir visą spektaklį ant šlaunies tarsi koks jaunamartės keliaraštis parištas pistoletas (A.Čechovo nemarioji frazė „jei ant scenos pakabintas šautuvas - jis turi iššauti" ir šį sykį neapvylė).

Kaži ar po šio spektaklio manyje buvo peržengtos kokios nors naujos ribos. Tačiau net neabejoju, kad jauniesiems spektaklio kūrėjams „Ribos" - tai puikiai peršokta kartelė, po kurios teks šokti tik aukščiau, o mums - dairytis naujų apsireiškimų.

Kafehauzas.lt

 

recenzijos
  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.

  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus, su kuriais bendradarbiavo.

  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.

  • Istorijos ir abstrakcijos

    „Legendoje“ kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika kuria choreografiją ir šokėjų jausmus įkvepiančią atmosferą, apibendrintą senųjų laikų apmąstymo, prisiminimo nuotaiką.

  • Liūdna LEGENDA

    Mūsų šokio mene, reflektuojančiame istorinius įvykius ar asmenybes, ryškėja liūdesio, simbolių, savirefleksijos, aukštų substancijų, transcendentinis pasakojimas.

  • Sriubos valgymas prieš pasaulio pabaigą

    Kodėl tiek daug kalbu apie vaidmenis? Nes nieko daugiau spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ nėra. Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų.

  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.