Tado Montrimo spektaklis „Ribos”

Agnė Biliūnaitė 2012-11-21 Kafehauzas.lt, 2012 11 20

aA

Tas, kuris peržengė ribą, retai kada yra laisvas, daug dažniau - ribotas.

„Menų spaustuvės" Stiklinėje antrojo aukšto salėje lapkričio 20d. buvo du kartus peržengta riba, draudžianti rūkyti viešoje vietoje. Po cigaretę teatrališkai sutraukė iš pradžių tardymo izoliatoriaus cerberis (akt. Dainius Jankauskas) chaki spalvos bliuzonu. Vėliau - nuovokusis nuovados psichiatras (akt. Valerijus Jevsejevas). Vienintelis iš scenoje veikusios trijulės šios menkos ribos neperžengė tik chuliganas teisuolis (akt. Julius Paškevičius). Visgi tai buvo tik nereikšmingos užuominos į tą gausybės apribojimų tarsi signalinių lazerio spindulių sudalintą realybę. Pasirodo, mes - suaugėliai, jau spėję apšilti kojas šiame pasaulyje, esame linkę gerokai jas - tas ribas - pažeisti. O iš (ne)suvokto įpročio, iš (be)viltiško maištavimo mūsų vidinės ausys tapo gerokai tolerantiškesnės, o gal abejingesnės moralinių, dvasinių, religinių, kultūrinių, politinių, įstatyminių saugiklių kiauksėjimui. Tuo tarpu gaivi tarsi vėjas paauglystė, netikėtai išstypusiomis galūnėmis, mėgina įsibėgėti šviesos ir tiesos link ir čia pat ima kliuvinėti už vidinę ir išorinę erdvę apraizgiusių ribų. Geriau įsižiūrėjusi paauglystė ima pastebėti neįtikėtiną suaugusiųjų cirką, kurį šie vaidina vienas prieš kitą, tai išradingai šokinėdami ir raitydamiesi aplink minėtas ribas-moralinius lazerius, tai nė paties dievo nebodami ir raudami skersai, o gal - skradžiai tų pačių ribų. Čia jaunystei užviręs kraujas pabudina tadablindiškai donkichotiškai azartišką aistrą, Teisybės vardu pateisinančią bet kokias priemones, net ir tas, kurios tuo pačiu karštu krauju sutepa rankas.

Būtent apie tai ir buvo debiutinis (tiesa, premjera įvyko prieš metus) jauno aktorius ir režisieriaus (Jono Vaitkaus mokinio) Tado Montrimo spektaklis „Ribos" pagal debiutinę šiame spektaklyje vaidinančio aktoriaus Juliaus Paškevičiaus pjesę. Spektaklis gerai sukaltas, šviežias, gaivus, smagus, socialiai aktualus. Jį gera žiūrėti. Labai puiku, kad greta dviejų jaunų aktorių scenoje savo, regis, jokių pastangų nebereikalaujančią meistrystę (pvz. monologas apie kelyje numuštą gandrą) demonstruoja ir vyresniosios kartos aktorius V.Jevsejevas. Galima tiesiog atsilošti ir mėgautis šimtais smulkiausių detalių, iš kurių lipdomas personažas - gyvas tarsi geras pažįstamas. Būtent tokio detališkumo ir profesionalaus subtilumo pritrūko jaunimo vaidyboje, bet reikia tikėti, kad tai tik patirtis, kuri susikaupia per laiką tarsi spalvingi dešimtmečiais lankytų muziejų ir spektaklių bilietai ar pirktų knygų nugarėlės lentynose.

Tuo tarpu pjesė tapo netikėtu šio rudens atradimu. Jaunasis dramaturgas, drįsiu papranašauti, po gero dešimtmečio galėtų aplenkti ir patį jo didenybę Marių Ivaškevičių. Buvo labai sklandu, organiška, natūralu, šmaikštu, energinga. Ir ne tik monologai! Esu tikra, kad J.Paškevičiaus tekstai sėkmingai skambėtų ne tik scenoje, bet ir kino ekrane. Pjesės struktūros karkasas - istorija izoliatoriuje, iš kurio pagrindinis herojus vis išsiveda žiūrovus į kitas istorijas troleibuse, pas skinus, bažnyčioje, pas motiną ir lyg kumščiu trenkus vėl grąžina atgal prie tardymo stalo. Puikiai panaudotos aktualijos iš lietuviško didmiesčio ir provincijos kasdienybių, jas paverčiant veik tautosaka, papildančia lietuviškų anekdotų rinkinius.

Video projekcijos (aut. Andrius Paškevičius) taip pat panaudotos prasmingai, be jų spektaklis prarastų dalį savosios magijos. Kostiumai (aut. Laura Luišaitytė) - visiškas pret-a-port‘as, tačiau vėlgi - kiekviena detalė pagrįsta - ir užrašas ant marškinėlių „I love Turkey", ir visą spektaklį ant šlaunies tarsi koks jaunamartės keliaraštis parištas pistoletas (A.Čechovo nemarioji frazė „jei ant scenos pakabintas šautuvas - jis turi iššauti" ir šį sykį neapvylė).

Kaži ar po šio spektaklio manyje buvo peržengtos kokios nors naujos ribos. Tačiau net neabejoju, kad jauniesiems spektaklio kūrėjams „Ribos" - tai puikiai peršokta kartelė, po kurios teks šokti tik aukščiau, o mums - dairytis naujų apsireiškimų.

Kafehauzas.lt

 

recenzijos
  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. <...> Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.

  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.