Tas, kuris peržengė ribą, retai kada yra laisvas, daug dažniau - ribotas.
„Menų spaustuvės" Stiklinėje antrojo aukšto salėje lapkričio 20d. buvo du kartus peržengta riba, draudžianti rūkyti viešoje vietoje. Po cigaretę teatrališkai sutraukė iš pradžių tardymo izoliatoriaus cerberis (akt. Dainius Jankauskas) chaki spalvos bliuzonu. Vėliau - nuovokusis nuovados psichiatras (akt. Valerijus Jevsejevas). Vienintelis iš scenoje veikusios trijulės šios menkos ribos neperžengė tik chuliganas teisuolis (akt. Julius Paškevičius). Visgi tai buvo tik nereikšmingos užuominos į tą gausybės apribojimų tarsi signalinių lazerio spindulių sudalintą realybę. Pasirodo, mes - suaugėliai, jau spėję apšilti kojas šiame pasaulyje, esame linkę gerokai jas - tas ribas - pažeisti. O iš (ne)suvokto įpročio, iš (be)viltiško maištavimo mūsų vidinės ausys tapo gerokai tolerantiškesnės, o gal abejingesnės moralinių, dvasinių, religinių, kultūrinių, politinių, įstatyminių saugiklių kiauksėjimui. Tuo tarpu gaivi tarsi vėjas paauglystė, netikėtai išstypusiomis galūnėmis, mėgina įsibėgėti šviesos ir tiesos link ir čia pat ima kliuvinėti už vidinę ir išorinę erdvę apraizgiusių ribų. Geriau įsižiūrėjusi paauglystė ima pastebėti neįtikėtiną suaugusiųjų cirką, kurį šie vaidina vienas prieš kitą, tai išradingai šokinėdami ir raitydamiesi aplink minėtas ribas-moralinius lazerius, tai nė paties dievo nebodami ir raudami skersai, o gal - skradžiai tų pačių ribų. Čia jaunystei užviręs kraujas pabudina tadablindiškai donkichotiškai azartišką aistrą, Teisybės vardu pateisinančią bet kokias priemones, net ir tas, kurios tuo pačiu karštu krauju sutepa rankas.
Būtent apie tai ir buvo debiutinis (tiesa, premjera įvyko prieš metus) jauno aktorius ir režisieriaus (Jono Vaitkaus mokinio) Tado Montrimo spektaklis „Ribos" pagal debiutinę šiame spektaklyje vaidinančio aktoriaus Juliaus Paškevičiaus pjesę. Spektaklis gerai sukaltas, šviežias, gaivus, smagus, socialiai aktualus. Jį gera žiūrėti. Labai puiku, kad greta dviejų jaunų aktorių scenoje savo, regis, jokių pastangų nebereikalaujančią meistrystę (pvz. monologas apie kelyje numuštą gandrą) demonstruoja ir vyresniosios kartos aktorius V.Jevsejevas. Galima tiesiog atsilošti ir mėgautis šimtais smulkiausių detalių, iš kurių lipdomas personažas - gyvas tarsi geras pažįstamas. Būtent tokio detališkumo ir profesionalaus subtilumo pritrūko jaunimo vaidyboje, bet reikia tikėti, kad tai tik patirtis, kuri susikaupia per laiką tarsi spalvingi dešimtmečiais lankytų muziejų ir spektaklių bilietai ar pirktų knygų nugarėlės lentynose.
Tuo tarpu pjesė tapo netikėtu šio rudens atradimu. Jaunasis dramaturgas, drįsiu papranašauti, po gero dešimtmečio galėtų aplenkti ir patį jo didenybę Marių Ivaškevičių. Buvo labai sklandu, organiška, natūralu, šmaikštu, energinga. Ir ne tik monologai! Esu tikra, kad J.Paškevičiaus tekstai sėkmingai skambėtų ne tik scenoje, bet ir kino ekrane. Pjesės struktūros karkasas - istorija izoliatoriuje, iš kurio pagrindinis herojus vis išsiveda žiūrovus į kitas istorijas troleibuse, pas skinus, bažnyčioje, pas motiną ir lyg kumščiu trenkus vėl grąžina atgal prie tardymo stalo. Puikiai panaudotos aktualijos iš lietuviško didmiesčio ir provincijos kasdienybių, jas paverčiant veik tautosaka, papildančia lietuviškų anekdotų rinkinius.
Video projekcijos (aut. Andrius Paškevičius) taip pat panaudotos prasmingai, be jų spektaklis prarastų dalį savosios magijos. Kostiumai (aut. Laura Luišaitytė) - visiškas pret-a-port‘as, tačiau vėlgi - kiekviena detalė pagrįsta - ir užrašas ant marškinėlių „I love Turkey", ir visą spektaklį ant šlaunies tarsi koks jaunamartės keliaraštis parištas pistoletas (A.Čechovo nemarioji frazė „jei ant scenos pakabintas šautuvas - jis turi iššauti" ir šį sykį neapvylė).
Kaži ar po šio spektaklio manyje buvo peržengtos kokios nors naujos ribos. Tačiau net neabejoju, kad jauniesiems spektaklio kūrėjams „Ribos" - tai puikiai peršokta kartelė, po kurios teks šokti tik aukščiau, o mums - dairytis naujų apsireiškimų.
