Ne visiems karyba yra suprantama. Tad ir populiariausi karinės tematikos grožiniai tekstai, filmai ir spektakliai, net jei ir nestokoja karinių detalių, turi ir ką nors daugiau. Dažniausiai pasakojimus apie žmones ribinėse situacijose. Arba apie ribinius žmones. Toks žmogus, balansuojantis ant įvairiausių ribų, yra ir Jaroslavo Hašeko Šveikas.
Nors kuklusis didvyris, medicinos komisijos pripažintas idiotas Šveikas yra fikcija, satyra, ir juo ganėtinai tiksliai atskleidžiamos karo meto realijos bei įvairiausi žmonių tipažai. Toks trečiajame XX a. dešimtmetyje sukurtas Šveikas yra ganėtinai artimas panašiu metu kūrusių Oberiutų tekstams ir personažams bei požiūriui, kad jų fantazija tikrovę atspindi kur kas tiksliau nei bet koks realizmas galėtų. Pirmo pasaulinio karo ir pokario tikrovė jiems, ir dar daugeliui to meto skirtingų šalių menininkų, buvo toli nuo realumo ir labai arti absurdo.
Todėl visai nenuostabu, kad J. Hašeko knyga, daug geriau suprantama skirtingo išsilavinimo ir patirties skaitytojams nei įvairiausių avangardistų grupių darbai panašiomis temomis, turi gerbėjų visame pasaulyje. Lietuvoje, žinoma, taip pat. Tad visai nestebina ir tai, jog jaunas, dar tik pradedantis kūrybinį kelią režisierius Adomas Juška susidomėjo būtent šiuo pasakojimu ir nusprendė paversti jį spektakliu „Šveikas“ Valtybinio jaunimo teatro Salėje 99.
Tie, kas tikėsis šiame spektaklyje išvysti J. Hašeko knygos ar jos fragmentų pastatymą - nusivils. Spektaklis, žinoma, romanu paremtas, tačiau jame jungiami keli veikėjai į vieną, keičiama scenų eilės tvarka, žodžiai sudedami į kitų Šveiko gyvenimo pakeleivių lūpas. Svarbiausias spektaklyje iš viso ilgo romano pasakojimo yra būtent pats Šveikas - idiotas kareivis, istorijų pasakotojas, naivus geraširdis ir suktas manipuliatorius.
Spektaklis prasideda kareivio (Mindaugas Ancevičius) pasirodymu ir romano ištraukos skaitymu. Tad nuo pat pirmosios scenos akivaizdu, kad kareivis scenoje nėra Šveikas (juo labiau, kad uniforma išduoda - jis ne čekas, o lietuvis). T. y., tas scenoje esantis personažas ne pats yra Šveikas, bet skaitydamas romaną tarsi su juo susitapatina, yra jo apsėdamas, čia ir dabar juo tapdamas mums bando atskleisti ne tik personažą, bet ir romano bei spektaklio temas. Tas apsėstas kareivis „Šveike“ ne tik atlieka absurdiškas užduotis, bendrauja su nematoma, iš už žiūrovų nugarų griaudžiančia viršenybe, patarnauja neišsiblaivančiam karo kapelionui (Andrius Bialobžeskis), bet ir bando pačia knyga tą savo apsėdimą išsprogdinti.
Nors daliai žiūrovų patraukliausia spektaklio dalis gali pasirodyti pažįstami, komiški J. Hašeko tekstai, tačiau man pasirodė, kad būtent po mėginimo viską išsprogdinti, kareivio-Šveiko sapne-vizijoje buvo pasakyta tai, kas „Šveike“ svarbiausia: kaip ramiai ar patogiai begyvename, nesame saugūs. Tarsi ne tik pagrindinis spektaklio veikėjas, bet ir „Šveiko“ kūrėjai, gyventų nuolat slegiami trečio pasaulinio karo nuojautos ir nenoro kariauti. O tai, kad ir kaip slogu bebūtų, Lietuvos teatre, ypač jauniausiosios kartos, yra svarbus ir įdomus posūkis. Nes tradiciškai apolitiškas, dažnai net į socialinę aplinką iš kurios pats išauga dėmesio nekreipiantis teatras, užsimena apie tai, kas iš tikrųjų neramina ne tik dalį Lietuvių, bet ir daugelio kitų šalių gyventojus.
„Šveiku“ parodoma ne tik karo nuojauta, bet ir baimė to, kas gresia paprastam eiliniui, pasmerktam netekti visko dėl kieno nors kito nesėkmingų galios žaidimų. Tiesa, kaip ir romane, taip ir spektaklyje tas kitas kareiviui-Šveikui yra tolimas, nepažįstamas, su juo nesusijęs. Taip, regis, atsisakoma atskirti XX a. pradžios monarchijas nuo šiuolaikinių demokratijų, kuriose pastaruoju metu kiek daugiau nei pusei gyventojų balsavus valdyti gauna tie, kurie nebūtinai pačiais sąžiningiausiais būdais gauna balsų daugumą. Visas šis ne visai funkcionalios demokratijos ir ypač karo absurdas daugiausiai atskleidžiamas vaizdais (scenografas A. Juška): keistomis šaudymo pratybomis, plakatais ir jų panaudojimu, vizualiai neatpažįstamu gyviu su raudonu medikų kryžiumi ant šono (pasirodančiu tarsi vizija ar alkoholinė haliucinacija) ar finaliniais Šveiko antpečiais.
Tačiau šiai vizijai apie karą, paremtai J. Hašeko tekstais, pritrūksta kiekviename rašytojo romano puslapyje vešančio humoro. Ir nors žiūrovai spektaklio metu vis dėlto gavo pasijuokti ar bent pasišypsoti, tačiau tai daugiausiai buvo J. Hašeko tekstų ar aktorių klaidų nuopelnai. O pati kūrėjų komanda savo satyros, ironijos ir juoko beveik neįdėjo. Nors tai nereiškia, kad nemėgino. Tiesiog lietuviškas humoras šalia čekiško ir vėl atrodo pernelyg švelnus, be skaudaus ir kartais pikto kandumo. Gali būti, kad režisieriui sutrukdė darbas su patyrusiais aktoriais, šiame spektaklyje radusiais savo personažams patogias, didelių iššūkių nekeliančias formas. Kad tiek M. Ancevičius, tiek A. Bialobžeskis meninius iššūkius geba įveikti kūrybingai jau yra tekę įsitikinti. Vieni naujausių pavyzdžių yra M. Ancevičiaus vaidmuo Kauno valstybinio lėlių teatro „Pūgos duryse“ ir dar visiškai šviežias A. Bialobžeskio vaidmuo Arpado Schillingo „Autonomijoje“. Deja, „Šveike“ jie abu, mėgindami būti komiški tipažai, iliustruojantys, rodantys, bet ne žaidžiantys, liūdnai besijuokiantys, tampa ne šventais idiotais, rūmų juokdariais sakančiais tiesą ir pranašaujančiais ateitį, o greičiau tekstų sakytojais ir personažų būsenų rodytojais.
Tai nėra spektaklį visiškai sumenkinantis trūkumas. Bet jis paryškina sunkumus juokaujant, ir juo labiau kritiško žvilgsnio į save pačius trūkumą. O būtent tai, regis, ir galėjo padėti „Šveikui“ įgarsinti jaunąją kartą. Tą, kuri vėl kviečiama į privalomą karinę tarnybą, tą, kuri paveldi visas ankstesnių kartų baimes ir priemones kelti dar didesnei panikai, tą, kuri gyvens su ganėtinai intensyvia klimato kaita, tą, kuri turės kurti naują šalies bei savo profesijos (šiuo atveju - teatro) veidą. Tiesa, „Šveikas“ primena, kad gali ir netekti viso to daryti. Bet tas priminimas šiuo metu neatrodo nei baugiai, nei juokingai. O juk nieko nėra blogiau, nei būti drungnam.
