Suvokimai apie „suaugėlystę“

Laura Šimkutė 2024-02-28 7md.lt, 2024-02-16
Akimirka iš spektaklio „Gyvenimas dar prieš akis“, režisierius Kirilas Glušajevas (Klaipėdos jaunimo teatras, 2023). Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Gyvenimas dar prieš akis“, režisierius Kirilas Glušajevas (Klaipėdos jaunimo teatras, 2023). Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka

aA

Daugelis, kurie esame gimę bent kiek anksčiau nei 2000-aisiais, turbūt pamename legendinį realybės šou „Kelias į žvaigždes“, kai žiūrėjome į jaunus, vos pilnametystės sulaukusius ir jau suaugusius vaidinančius, atlikėjais tapti svajojančius dalyvius. Televizorių ekranuose buvo galima labai intymiai ir itin išdidintai stebėti kiekvieną jų prieš kameras atskleistą detalę, ir nebūtinai jų mintys būdavo gilios. Bet jiems patiems jų suvokimai, aplankę einant tikslo link, atrodė dideli ir svarbūs. Na, ir tame realybės šou atsirado tokia hitu tapusi daina, kurios tekstas skamba maždaug taip: „o, mama, man jau aštuoniolika...“.

Šis realybės šou tiesiogiai nėra susijęs su Klaipėdos jaunimo teatro spektakliu „Gyvenimas dar prieš akis“ (rež. Kirilas Glušajevas, 2023), tačiau abu reiškiniai turi tam tikrą atmosferos panašumą. Spektaklio veikėjai galėtų uždainuoti: „kai tau jau trisdešimt, tu supranti, kai tau jau trisdešimt, tu nebebijai, kai tau jau trisdešimt, tu...“. Na, mintį maždaug supratote, kur link panašumų prizmėje suku.

„Gyvenimas dar prieš akis“ - nesudėtingos formos spektaklis, turintis potencialo pritraukti visai nekuklią auditoriją, nes jame žaidžiama gebėjimu susitapatinti ir nuolat flirtuojama su publika. Aktoriai Ieva Pakštytė, Donatas Stakėnas, Rugilė Latvėnaitė, Evelina Šimelionė ir Asta Zacharovaitė savo kuriamus veikėjus ir jų istorijas stengiasi perteikti labiau žaidybine forma negu bandydami kapstytis po psichologizavimo gelmes. Čia galima aiškiai matyti režisieriaus Glušajevo ranką ir kartais pasijusti taip, tarsi stebėtum improvizacijos teatro pasirodymą. Per spektaklį gali susidaryti įspūdis, kad aktoriai iš publikos ar ko nors, kas yra užkulisiuose, yra gavę raktažodžius ir tiesiog čia pat imasi dėlioti savo personažus iš kuo absurdiškesnių detalių, tarsi žaistų žaidimą pavadinimu „Kas sugebės atverti personažą per juokingiausią ir žiūrovui atpažįstamiausią prizmę“. Scenoje žaidžiama įterpiant ir miuziklo elementų - kiekvienas personažas gauna galimybę pasijusti pagrindiniu dainos atlikėju ir atverti savo niekam dar nerodytą pusę. Pristatyti save tarsi jau pagijusį po visų patirčių.

Veikėjus ištinkančios problemos - irgi tiesiai iš gyvenimo katalogo: ar tai būtų negalėjimas pamiršti pirmosios meilės, ar nesugebėjimas pailsėti per laisvadienį, ar pirmojo vaikino susiradimas vėliau, nei tikėtųsi visuomenė, ar išbandymų kupinas dirbančios mamos gyvenimas, ar bandymas atrasti save egzotinėse kelionėse, nes vaikystėje nepatyrei meilės. Medžiaga šioms istorijoms dėliojama lengvai (kartais atrodo - net gerokai per lengvai ir per daug plaukiant paviršiumi), ieškant komiškumo bei absurdiškumo elementų ir pasakojimus aprengiant atpažįstamumo drabužiu. Daugelis juk esame gavę elektroninį laišką nuo karjerą pradėjusio finansų konsultanto (čia tas, kurį namie ištinka namų ruoša, kai jam - laisvadienis), kone visi turbūt yra pagalvoję: o kaip būtų, jei po n metų vėl pavyktų susieiti su pirmąja meile? Dažnam turbūt yra tekę patirti ir laiką, kai, atrodo, paroje reikėtų šiek tiek daugiau nei dvidešimt keturių valandų.

Iš atpažįstamų elementų sudėliotos istorijos kartais eina tiesiog tam, kad eitų, lyg nelabai turėdamos krypties bandytų pasiekti momentą, kai personažas išreikš apibendrinimą. Kada veikėjas pabrėš, ką žmogus jau būna išmokęs ir supratęs, kai jam sukanka trisdešimt. Ir tai dažniausiai labai paprasti dalykai apie drąsą, apie galėjimą būti savimi, apie gebėjimą praeitį palikti praeityje. Gyvenimo tiesos, kaip sakoma. Ir jos vis kartojamos, vis pabrėžiamos, lyg tekste būtų buvusios užrašytos paryškintu šriftu.

Spektaklio turinys gali pasirodyti per lengvas, per seklus ir nebandantis prisibelsti iki gelmių, tačiau paneigti, kad aktoriai meistriškai užkabina publiką vien savo buvimu scenoje ir geba puikiai su ja užmegzti kontaktą - neįmanoma. Kai Zacharovaitė ar Latvėnaitė užima sceną, regis, jau viskas: publika priklauso joms ir jos gali daryti bet ką - žiūrovų emocijos ir dėmesys jų rankose (nors ir jų veikėjų istorijos geriausiai atpažįstamos bei komiškos). Aktoriai aktyviai mezga kontaktą su publika ir kviečia įsitraukti į kai kurias veiklas (žiūrovai visai lengvai pasiduoda šiam raginimui), o pasakodami nuolat matuojasi, ar čia reikėtų padidinti, ar pamažinti, ar suteikti daugiau šarmo, ar padaryti natūraliau. Flirtuojama, ir šis flirtas aktoriams išeina į naudą.

Lengvumas dar niekam nepakenkė. Toks ir spektaklis „Gyvenimas dar prieš akis“ - nekenksmingas, kam nors galintis lengvai įspirti, gal net įkvėpti, bet į katarsį tikrai netaikantis. It lengvo turinio realybės šou, kurį žiūri, kai žinai, kad nenori per daug galvoti. Nors kartkartėmis norėtųsi ir labiau širdin bei galvon įsirėžiančių sentencijų.

7md.lt

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.