Giedrė Milkevičiūtė
Sostinės jaunimo teatre penktadienio ir šeštadienio vakarą publiką pasitiko neįprasta aplinka: uniformuoti ar odinėmis kagėbistų striukėmis vilkintys vyrai, sarginis vilkšunis, praėjusio amžiaus nostalgiška muzika. Tai buvo įvadas į Arvydo Juozaičio pjesės „Širdis Vilniuje“ pastatymą. Ne mažiau intrigavo ir lengvai atpažįstamų spektaklio personažų - su Vilniumi glaudžiai susijusių, tačiau niekada (tikriausiai) nesusitikusių Lenkijos kariuomenės maršalo Juzefo Pilsudskio ir Rusijos ČK vado geležinio Felikso Dzeržinskio - susitikimas anapus.
Pjesė apie dvi politines asmenybes, vadinamas geležiniais vadais, kurių sąžinei paliekamas tūkstančių žmonių kraujas, be jokios abejonės, buvo kietas riešutas ir režisieriui Jonui Vaitkui, jam talkinusiam jaunam režisieriui Albertui Vidžiūnui bei visai aktorių ir visai kūrėjų komandai. Sumanyti tokią mistinę istoriją A.Juozaitį įkvėpė ir jo nerimo šaltiniu tapo XX a. pradžios įvykiai Lietuvoje. Anot jo, baisus paradoksas, kad „potencialūs lietuviai J.Pilsudskis ir F.Dzeržinskis, išsinešdami į pasaulį lietuvišką drąsą gyventi, kūrė kitas, jau svetimas Lietuvai imperijas“. Pasitelkęs daugybę žinomų ir nežinomų faktų bei savo vaizduotę autorius sukūrė vizijas apie mistinį susitikimą, kuris įvyksta tuo metu, kai 1936 metais Vilniuje laidojama J.Pilsudskio širdis.
Kas sieja pagrindinius pjesės herojus? Abu gimė Vilnijos krašte, abu mokėsi toje pačioje Vilniaus gimnazijoje, abu 1900 m. sėdėjo Varšuvos citadelėje. Abu iš pradžių buvo Lietuvos socialdemokratų gretose, paskui vienas pasuko į Rusijos sparną, o kitas tapo Lenkijos politikos ir karo veikėju.
Paslaptingoje vietoje, tarsi skaistykloje, atsiduria ne tik abu revoliucionieriai, bet ir rašytojas Balys Sruoga, poetas Česlovas Milošas, Lietuvos kunigaikščių palikuonis Jurgis Giedraitis. Per juos, išėjusius anapilin, bandoma atskleisti Lietuvos istorines paraleles bei sunkiai sugretinamų asmenybių savotišką patriotizmą ir lietuvių tapatybės identitetą.
Režisierius J.Vaitkus premjeros išvakarėse įvykusioje spaudos konferencijoje prisipažino, kad ėmėsi šios pjesės dėl to, jog jam buvo įdomu scenoje įkūnyti kontraversiškas asmenybes, kad tai buvo savotiškas egzaminas, kuris suteikia galimybę permąstyti, kas yra didvyris, diktatūra, ką slepia heroizmas.
Šis spektaklis rizikingas autoriams ne tik dėl bandymo į šių asmenybių žygius pažvelgti iš žmogiškosios pusės, bet ir dėl kai kurių iki šiol neišspręstų politinių problemų. Tad vertinimo žodis po premjeros pakalbintiems teatro kritikams.
Įspūdžiai po spektaklio
Gražina Marija MARECKAITĖ, Teatro kritikė, dramaturgė:
Šios pjesės autoriaus sumanymas sustatyti gyvenime nesusitikusius veikėjus į vieną gretą buvo labai netikėtas. A.Juozaičio drąsa ir išradingumas sveikintinas. Pats spektaklis labai plakatiškas, aštriai publicistiškas. Ir režisierius, ir aktoriai pasistengė, kad didžiulį žodinį krūvį perkeltų į scenos reginį. Nemanyčiau, kad iš tos dramaturgijos išėjo sceninis veiksmas, bet reginys įdomus. Sukurta ganėtinai įtikinanti to laikotarpio, paženklinto suirutėmis, ir fono, kuriame veikė pjesės personažai, atmosfera. Ypač įspūdinga aktorių vaidyba suteikė publikai istorinių personažų atpažinimo džiaugsmo. Panašūs ne tik pagrindiniai veikėjai, bet ir išsiblaškęs „Dievų miško” autorius Balys Sruoga , ganėtinai įdomus ir personažas su sparnais, kuris suteikia spektakliui mistinį atspalvį. Tad spektaklio visuma yra gana įspūdinga.
Publikai, ypač jaunimui, tikrai bus sveika pamatyti šį spektaklį.
Jūratė VISOCKAITĖ, Kino ir teatro kritikė:
Dabartinio teatro scenoje mes mėgstame savo herojus nuvainikuoti, o šiame spektaklyje, atvirkščiai, J.Pilsudskis ir F.Dzeržinskis tarsi reabilituojami. Mūsų, žiūrovų, širdys suminkštinamos - nesišvaistykime per daug, nes tuoj nieko neliks. Pjesės autorius A.Juozaitis kaip ir seniau, taip ir dabar nebijo „istorinių klaidų”. Provokuojanti spektaklio scenografija - ant pakylos stovintys ir gulintys blokai su kyšančia armatūra. Herojai lipa per tuos griuvėsius iš paskutiniųjų, beviltiškai mėgina juos kelti į viršų. Kur ir kam? Galbūt tai prasmingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės liekanos?
Puikūs visų aktorių vaidmenys. Ypač pagirtinas Aleksas Kazanavičius, kuriam teko uždavinys sukurti gyvą paminklą kitokiam geležiniam Feliksui. Gaila, bet spektakliui pritrūko finalo. Tariamas F.Dzeržinskio ir J.Pilsudskio susitikimas bei jųdviejų utopinė LDK liko teatro scenoje tik kaip daugtaškis...
Vaidas JAUNIŠKIS, Teatro kritikas, tinklalapio „Menų faktūra” redaktorius:
Arvydo Juozaičio pjesę tiksliau būtų pavadinti poetine fantazija istorinėmis temomis. Gaila, ne farsu, nes gal jis skambėtų gyviau nei Jono Vaitkaus visu rimtumu pateiktas idėjų pristatymas (o ne jų sankirta!) 8-ojo dešimtmečio poetinio teatro stiliumi. Čia susitinka idėjos, bet ne žmonės, čia nėra jokios dramos, jokio veiksmo, o tik istorinėmis detalėmis praturtinami ir naujai traktuojami jau žinomi istoriniai įvykiai (keisčiausiai nuskamba geležinio Felikso išteisinimas - žudė dėl Lietuvos), bet ir jie pateikti labai abstrakčiai vizualiame poetiniame ūke. Geriausiu atveju šis spektaklis ką nors paskatins pasidomėti pačia istorija.
Todėl po pustrečios valandos nuobodaus trypčiojimo ant scenos aktoriams (pirmiausia Gediminui Storpirščiui ir Aleksui Kazanavičiui) galima paploti už didvyriškas pastangas žūtbūt atgaivinti istorines figūras šiame idėjinių ir teatrinių šmėklų poloneze.
