Yra tokių dainų: pasigirsta pirmieji akordai, atsikrenkščiu, giliai atsikvepiu ir pasiruošiu dainuoti kartu. Priklauso nuo aplinkybių – ar didės garsas, ar dainuosiu balsu, ar tik mintyse. Bet nuo jų nepriklauso kūno ir jausmų noras pasiduoti ritmui. Tokia muzika perkelia į kitą jausmą ir transformuoja net pilkiausią dieną. Prieš akis – kelias, radijas pagarsintas, pečiai šoka, tekstas šaukiamas, o artėjant priedainiui už posūkio atsiveria mažais žiedeliais mane ir muziką sveikinantis rapsų laukas. Dainos kulminaciją sustiprina debesis perskrodusios saulės spindulių strėlės, o gitaros solo pasitinka iš tolo mojantys vėjo jėgainių sparnai. Muzika net ir tą pačią dieną nebe pirmą kartą matomiems vaizdams suteikia magijos. Garsas sujungia mane, kelią, automobilį, rapsus, debesis, vėjo jėgaines į kasdienybę naikinantį emocinį išgyvenimą.
Kartais išgirdusi vieną tokių dainų suprantu, kad jos teksto nemoku ir tegaliu pritarti nerišliomis nuotrupomis. Tai – pavojinga, nes gali kilti noras įsigilinti. O šis noras – patyręs gerų dalykų gadintojas. Įsigilini ir supranti, kad tavo mėgstama daina – nepakenčiamai banali, garsas, kuriuo nori jos klausytis, kenkia klausai, o kelionė automobiliu – aplinkai. Supranti, kad mėgstamas kūrėjas yra šunsnukis, o gal ir nusikaltėlis. Supranti, bet kitos kelionės metu per radiją pasigirdus toms pažįstamoms natoms ranka pati padidins garsą, o suraukti antakiai nesustabdys tekstą jau traukiančios gerklės.
Tokią vidinę kovą tarp noro džiaugtis ir noro įsigilinti patyriau gegužės 28 dieną ne klausydama muzikos, o žiūrėdama spektaklį. Jausmą, kad atpažįstu, suprantu, kad kartu su kūrėjais žaidžiu, džiaugiuosi, bet jei tik norui įsigilinti atsegsiu pavadį – jis ims šniukštinėti, dairytis ir tikrai ras tai, kas išsklaidys magiją ir džiaugsmą. O festivalyje „TheATRIUM“ parodytame spektaklyje „Amžinai“ (režisierius Iñaki Rikarte) tikrai buvo kuo džiaugtis.
Teatro trupės „Kulunka“ su Ispanijos nacionaliniu dramos centru, „Arriaga“ teatru Bilbao ir „Victoria Eugenia“ teatru San Sebastiane sukurtas ir Klaipėdoje parodytas spektaklis turi daugybę žavių bruožų. Jis yra vizualiai patrauklus, emociškai paveikus, jame išnaudojamos teatre suaugusiesiems rečiau matomos priemonės, o suprasti jį, atpažinti pasakojimo humorą ir skausmą – nėra sunku, tad žiūrovai greitai susivienija į drauge išgyvenančią bendruomenę.
Ant besisukančios platformos čia įtaisytas nedidelis trijų kambarių butas – trijų asmenų šeimos pasaulis. Ji, sveikindama Jį su gimtadieniu, dovanoja šeimyninę meilę simbolizuojančią širdį-pagalvėlę; Jis – pasiūlo susilaukti vaiko. Didelis jaunatviškas entuziazmas iškart patiria iššūkį, nes pastoti – sunku. Daugybę nepavykusių bandymų atskleidžia tualeto patalpą žiūrovams atsukusi platforma. Čia, – dar kartą pasidarius nėštumo testą ir dar kartą gavus neigiamą atsakymą, – atidarytoje šiukšliadėžėje jau nebetelpa dar vienas netenkinantis rezultatas. Nevaisingumo klausimas dar šiek tiek pasisuka prieš žiūrovus, kol galiausiai abu – Ji ir Jis, įveikę nusivylimo kartėlį, gali džiaugsmingai atsikvėpti, arba sušukti kartu su futbolininkais televizoriuje, – pavyko!
Tačiau, greitai paaiškėja, kad šis džiaugsmas – trumpalaikis. Negalią turinčio vaiko gimimas keičia Jos ir Jo santykius: širdis-pagalvėlė nebe išdidžiai prižiūrima, bet naudojama buičiai palengvinti, kol tėvai bando sudėti savo širdis į mažojo Edero (jis, beje, vienintelis spektaklyje turi vardą) auginimą ir globą. Tik ta jų globa „perspausta“. Gal dėl to, kad jaučiasi kalti? Jiedu taip stipriai rūpinasi negalią turinčiu vaiku, kad nė nepastebi, kaip paverčia jį neįgaliu savarankiškai atlikti net paprasčiausias užduotis. O augantis jaunuolis pradeda norėti savo laiko, erdvės, pomėgių, draugų, traukiasi nuo tėvų, atranda savo seksualumą, patiria patyčias ir galų gale – visišką tėvų negebėjimą matyti jį kaip žmogų.
Tuo metu tėvai, susikoncentravę į vaiką, į tai, kaip, kiekvieno supratimu, geriausia juo rūpintis, tolsta vienas nuo kito. Kol iš po sofos ištraukta dulkėta širdis-pagalvėlė supakuojama ir ją pamėgina išsinešti išsikraustantis Jis. Mažus namus sukanti platforma atskleidžia ir nutrūkusių santykių, ir patyčių mokykloje, ir vienas kito nematymo, nesusikalbėjimo skausmą – viskas baigiasi trenksmais ir smūgiais, sūnaus sumuštos mamos švelniu gestu ir, galbūt, galimybe šio mažyčio pasaulio gyventojams pagaliau iš tikrųjų pamatyti vienas kitą.
Mano noras įsigilinti į scenoje pasakojamą istoriją – nesužavėtas. Jis norėtų daugiau niuansų ir subtilumo. Bet iššiepti dantų ir draskyti spektaklio jam dar neleidžiu, nes šis siužetas perteikiamas trijų aktorių su kaukėmis ir be žodžių.
Kaukių teatras Lietuvoje matomas retai. Dažniausiai dramos arba lėlių teatro spektakliuose tepasirodo keli kaukėti veikėjai, nors ši vaidybos forma yra viena seniausių ir gali būti nepaprastai paveiki. Kaukė panaši į lėlę, kartais net atlieka panašią funkciją (pavyzdžiui, kai norima sukurti nežemiškus personažus arba parodyti gyvūnus), tačiau scenoje veikia kitaip: ji turi daugiau ar mažiau sustingusią galvą, bet gyvą kūną. Toks derinys turi ir komiško, ir tragiško prado, gali tapti šaržu arba pasakojimui suteikti universalumo. Kaip kaukė veiks scenoje priklauso ne tik nuo jos išvaizdos, bet ir nuo to, kaip aktoriai judės: negalint komunikuoti veidu, itin svarbi tampa kūno fizinė išraiška, gestų platumas, laikysena. Vos trečiame spektaklyje su kaukėmis vaidinantys trupės „Kulunka“ aktoriai Edu Carcamo, Garbiñe Insausti ir José Dualtas su šia sudėtinga užduotimi susitvarko puikiai. Prie to, kad sunku patikėti, jog scenoje pasirodo ir visus personažus kuria vos trys aktoriai (neskaitant scenografijos kaita besirūpinančios techninės komandos), kad nė viena galva neatrodė per didelė kūnui, o gestas – komiškai per mažas, regis, prisidėjo ne tik šių aktorių meistrystė, režisieriaus atidumas, bet ir tai, kad kaukių autorė yra Garbiñe Insausti, pati su jomis ir vaidinanti.
Spektaklio „Amžinai“ kaukės nuo pat pirmos scenos kuria keistą įspūdį. Jos šaržuotos, veidai sustingę tarsi žodžio ar atokvėpio vidury, tad puikiai tinka visoms mažiau rimtoms scenoms. Tačiau tų veidų akys – juodos kiaurymės – žvelgiančios vienos į kitą arba atsisukančios į žiūrovus. Tarsi mažutės, šviesą ryjančios juodosios skylės, tarsi viena kitai grasinančios emocinės bedugnės. Akių tuštumų keliama nejauka, intensyvėjant veiksmui ar įsisukant platformai, žaidžiant šviesomis ir muzika – atsitraukia, bet niekada nedingsta. Javier Ruizo De Alegrios scenografijos irIkernės Jimenez kostiumų realizmui šios kaukės suteikia naujų atspalvių, netgi sugeba pakovoti su vaizdo ir muzikos (kompozitorius Luisas Miguelis Cobo) iliustratyvumu.
Iš tiesų, iliustratyvi muzika bei pasakojama istorija spektaklį nurodo esant beveik klasikine melodrama, – vėl urgzteli noras įsigilinti. Jei tą pačią istoriją vaidintų aktoriai, būtų itin sudėtinga išlaviruoti tarp rimtumo, jautrumo ir humoro, o kaukėms tai sekasi kur kas lengviau. Be to, jos spektaklio žiūrėjimą priartina prie mums tik nujaučiamos antikinio teatro patirties, prie teatro ištakų, prie teatro kaip apeigos ir šventės. Kai žmogus užsidėjęs kaukę ir atsistojęs scenoje tampa kažkuo daugiau nei savimi ir daugiau nei žmogumi. Ir tada jau nebe taip svarbu, kad pasakojimas, kuriame tos kaukės naudojamos, ne visai įtikina. Nes įtikina pati kaukė, jos šaržuotas veidas ir tuščios akys.
Noras įsigilinti vis vien šiepia dantis. Jam nepatinka, kad melodramą bandau iškelti iki antikinės dramos, skaitomos amfiteatre. Žinau. Tą pačią istoriją buvo galima papasakoti ir subtiliau, ir trumpiau, bet tos kaukės... žiūriu į jų tuščias akis ir jaučiuosi taip, tarsi išgirdusi pirmuosius mėgstamos dainos akordus. Žinau jos trūkumus, bet ranka pati siekia didinti garsą, o aš leidžiuosi užvaldoma ritmo. Gal antakiai ir susirauks vienoj ar kitoj keistai išspręstoj arba suvaidintoj scenoj, bet noras pasiduoti iš graikiško amfiteatro ataidinčiam balsui, kvietimui bendrai apeigai, bendram vaizduotės šokiui, bendram sukrėtimui – vis tiek paims viršų.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
