Sostinės 700-ajam jubiliejui skirta ir pirmą kartą organizuojama Vilniaus performanso meno bienalė pagrindinę programą pristatys vasarą, tačiau šventinius metus pradėjo įžanginiu renginiu - Emilijos Škarnulytės performansu „Afotija“, įvietintu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT).
Iš karto turiu prisipažinti, kad Emilijos Škarnulytės darbų iki šiol nebuvau matęs, todėl renginys tapo proga susipažinti ne tik su kūriniu, bet ir pačia autore. Tačiau toks santykis stebint kūrinį „Afotija“ tik pasitarnavo: leido ne tik geriau įsijausti į tai, ką patiria statistinis meno stebėtojas, bet kartu buvo galima objektyviau suvokti kūrinio gelmes, kuriose maišosi stebėtojo, menininkės, erdvės ir atsitiktinių kontekstų prasmių srovės.
Visa Emilijos Škarnulytės kūryba balansuoja tarp dokumentiškumo ir fikcijos. Ji kuria kino filmus, įtraukias instaliacijas. Kaip teigia pati menininkė, jai pažįstamas ir performatyvumas: „<...> man visuomet svarbu tam tikru momentu inicijuoti savotišką ritualą, kad instaliacija neliktų vien daiktas pats savyje, o lankytojai galėtų kūrinį patirti kaip įtraukią, įvairias jusles aktyvuojančią patirtį.“
Menininkė savo darbuose nagrinėja „gilųjį laiką“ ir įvairius jo režimus - nuo geologinio ir kosminio iki ekologinio ir politinio. Taip pat E. Škarnulytę galima apibūdinti kaip kūrėją-keliautoją. Jos kūrybinių ekspedicijų geografija plati - nuo Šiaurės poliarinio rato iki Amazonės džiunglių. Iš tiesų, ir šiame kūrinyje galima pajusti antropologijos, okeanologijos, biologijos ir kitų mokslo šakų atmosferą, kuri pinasi su futurizmo, posthumanizmo, egzistencijos perspektyvomis. Egzotiniai vaizdai, pavyzdžiui, kadrai iš mokslinės vandenyno ekspedicijos, ir dar labiau netikėtos aliuzijos - mitinės, neatrastos arba galimos ateities naujos gyvybės formos - būtent ir atskleidžia menininkės meistriškai jungiamą pažintą ir nepažintą realybę su beribe vaizduote bei galėjusiais būti arba galbūt dar būsimais visatos scenarijais.
Stebėdamas kūrinį ir vėliau apmąstydamas bei šifruodamas tam tikrus kūrybos simbolius, dar kartą įsitikinau: norint patirti kūrinio visumą su menininko dažniausiai užkoduotais daugiaplaniais kontekstais, o tai reiškia iš esmės suvokti kūrinį ir į save priimti įprastai ne vieno mėnesio kūrybinį darbą, tiesiog privalu pažinti autorių, jo kūrybos principus, mąstymą ir pasaulio matymą, taip pat ankstesnius kūrinius. Visa tai padeda geriau atsiskleisti kūrinio konceptui. Žinoma, galima (dažnai menininkai net skatina) „ateiti, patirti ir susikurti savo prasmes“, tačiau prasmės formavimuisi reikia įrankių, o mene jie - kūrybos modelis, tik jį supratęs, gali perskaityti kūrinį.
Į LNOBT erdves įsiliejusi „Afotija“ - maštabiškas kūrinys. Jis sujungia skirtingas meno formas ir kūrybinius dėmenis - videomeną, muziką, performansą, šviesų dailę (dailininkas - Eugenijus Sabaliauskas, lazeriai - Evaldas Lapėnas), scenografiją ir kostiumų dizainą (Deividas Katkus), taip konceptualiai ir estetiškai priartėdamas prie sinkretinio meno formos, pavyzdžiui, operos. Neaišku, ar toks ir buvo menininkės siekis, tačiau atsižvelgiant į erdvės, kurioje pristatytas kūrinys, paskirtį, tai pasirodė visai logiška. Tiesą sakant, kartkartėmis šį kūrinį ir stebėdavau lyg metamodernią operą - tokią, kokias (dažniau) norėčiau matyti įprastame teatro repertuare.
Kaip įvietinto meno kūrinys, performansas „Afotija“ yra įkvėptas Elenos Nijolės Bučiūtės suprojektuoto LNOBT pastato architektūros, aktyviai sąveikauja su šiuo pastatu ir tampa, kaip teigia E. Škarnulytė, tam tikru erdvės pagerbimo aktu.
Visas kūrinys, jo laikas ir erdvė, yra padalintas į tris dalis - taip, kaip skirstomas vandenynų gylis pagal šviesos prasiskverbimo laipsnį: (eu)fotinė zona - iki 200 metrų vandens gylio (LNOBT Akmeninė fojė), disfotinė zona - nuo 200 iki 1000 metrų gylio (Raudonoji fojė) ir afotinė zona, prasidedanti nuo 1 kilometro gylio (pirmas aukštas - salė). Atkreipiant dėmesį į kūrinio pavadinimą, galima iš karto susidaryti įspūdį, kad tai bus lyg ekspedicija į tamsiausias, mažiausiai pažintas vandenynų gilumas. Toks santykis ne tik su turiniu, bet ir pačiu kūriniu lydi visą laiką: „ką dar netikėto išvysiu?“
Performansas įveiklina daugiau nei įprasta teatro erdvių. Vis dėlto, nors menininkė teigia, kad „tai suteikia galimybę permąstyti, kaip funkcionuoja šis pastatas“, sakyčiau, atskleista tik dalis pastato tapatybės. Operos ir baleto teatrą išskiria jo funkcinės erdvės, leidžiančios perprasti ne tik fasadinę pusę, bet ir visą statinio prigimtį: scena ir jos mašinerijos patalpos, rekvizito ir kostiumų gamybos bei sandėliavimo erdvės, ložės, repeticijų patalpos ar koridoriai. Būtent tos erdvės, kurios įprastai nematomos, jas įveiklinus suteiktų tą „kitokį“ ar visa apimantį erdvės pažinimą bei suvokimą. O „Afotijoje“ vidaus architektūra buvo išnaudota tik iš dalies: kūrinio vyksmas praplėstas į žiūrovų laukimo erdves ir išryškintas bene tik vienas dizaino elementas - fojė šviestuvai.
Kita vertus, E. Škarnulytė neabejotinai skatino mąstyti apie erdvę, kuri per dažnai siejama su angažuotai klasikiniu menu, kuri kartais atrodo sustabarėjusi ir sunkiai pasiduodanti šiandienos meno vyksmui, neatsikratanti snobizmo, „aukštojo meno“ įvaizdžių. Tokio pobūdžio, kaip E. Škarnulytės, meninė raiška parodė, kad ir raudoni teatro kilimai ar aksominiai kėdžių apmušalai bei sovietiniu laikotarpiu dvelkianti prabanga gali dalyvauti šiuolaikiškiausiuose meno vyksmuose.
Vos įėjęs į teatrą žiūrovas galėjo susidurti su keistomis būtybėmis, kurios kartais nejaukiai dėbteldavo tiesiai į akis ar, netikėtai išnirusios priešais, tarytum tyrinėdavo neaiškiais judesiais - lyg norėtų pasisveikinti. Atvykusiajam į renginį nusivelkant paltą, šalia sėdi ir kojas skutasi galbūt ateities žmogažuvė, o gal tiesiog ant iškilusio koralų rifo prisėdusi ne vietoje savo kasdienius ritualus atliekanti mergina.
Nuo rūbinės kildami laiptais į Raudonąją fojė, tiksliau, leisdamiesi į gilesnį vandenyno sluoksnį, iškart sutinkame ir egzotiškesnę būtybę. Ji lazeriais vietoj akių skrodžia aplinką ir praeivius. Žinoma, kaip tikri turistai, nepraleidžiame progos sustoti ir įamžinti šį reginį.
Pakilę („nusileidę“) į fojė, jau visiškai panyrame į tokius vandenis, kurie mums nepažįstami. Škarnulytė pasistengia, kad tiek vizualinė, tiek akustinė atmosfera priverstų pamiršti aiškų, apčiuopiamą, materialų pasaulį. Lėtai besikeičiančiomis šviesomis ir judančiomis lazerių linijomis apšviesti stikliniai LNOBT šviestuvai kuria įspūdingą reginį - lyg spindintys, mirguliuojantys koralai arba kita dar nematyta, nežinoma, neatrasta vandens gelmių megastruktūra.
Garsinė plotmė taip pat efektingai prisideda prie bendros patirties: elektroninės muzikos takelis kinematografiškai užpildo erdvę, kurdamas paslaptingą, gal net kiek baugią atmosferą. Vis išnyrantys garsai, panašūs į skleidžiamus sonaro, žiūrovams primena, kad esame ne čia, ne teatre, o po vandeniu - kitame pasaulyje ir galbūt net kitame laike.
Stabtelint ties muzikine performanso dalimi, įdomu pažymėti, kad muziką visam vyksmui kūrė net trys autoriai: lakotų kompozitorė Suzanne Kite, savo kūryboje jungianti Šiaurės indėnų tradicijas su elektronine muzika ir dirbtinio intelekto technologijomis, taip pat kompozitorius ir garso menininkas Jokūbas Čižikas, su E. Škarnulyte dirbęs ir prie jos ankstesnių kūrinių. Muziką kūrė ir pati performanso autorė.
Būtent tyrinėjant Raudonojoje fojė sukurtą vandens pasaulį ir pasižvalgius pro stiklinį teatro fasadą, pro kurį „kiaurai“ matyti kasdienė aplinka ir gyvenimas, netikėtai pajauti, kad galbūt viskas vyksta tik nedideliame akvariume. Tai dar labiau sustiprina (tariamos) tikrovės ir iliuzijos sanpyną.
Besigrožint svetimu pasauliu, prasideda antroji performanso dalis. Netikėtai į balkoną, esantį virš fojė, susirenka net trijų Vilniaus universiteto chorų - „Virgo“, „Gaudeamus“ ir „Pro Musica“ (meno vadovė Rasa Gelgotienė) - vokalistai. Toliau, skambant elektronikos takeliui, choro atliekama partija - nuo uždaros burnos atviro balso link ir nuosekliai kylantis glissando - mainėsi su tarytum žuvies žiopčiojimo imitavimu. Dėl muzikos pobūdžio ir galbūt erdvės man tai priminė Stenleyʼio Kubricko filmą „Kosminė odisėja“. Gyvai atliekama muzika tarpais skambėjo iš tiesų grėsmingai, kartais puikiai suderėdavo su elektroninės muzikos atmosfera, kai kada nedarniai išsiskirdavo, tačiau ir nekontrastavo.
Trečioji patyrimo dalis pakvietė žiūrovus į Didžiąją salę. Įėjus ir čia jau skambėjo muzikinė atmosfera, taip vientisai sujungdama erdves. Projekcijoje scenoje rodomas objektas primena uolieną, kuri kartu su muzika patvirtina, kad vis dar esame kelionėje vandenyno dugno link. Prasidėjus performansui šioje teatro erdvėje, per visą sceną išskleistoje projekcijoje kartu su ekspedicija tyrinėjame vandenynus: matome ne tik mums egzotiškus gyvius, bet ir „pirmu asmeniu“ stebime roboto rankas - lyg patys būdami mokslininkai valdome jas, judame po vandenį. Kvapą gniaužiantys vaizdai sukuria stiprų efektą.
Netrukus scenoje priešais projekciją pasirodo ir pati E. Škarnulytė. Ji įsikūnijusi į Undinės personažą, gyvai atlieka ant elektroninės muzikos takelio užsiklojančią vokalo partiją - „sirenos dainą“, kurios žodžių žiūrovai nelabai girdi ir supranta. Nors tai kelia šiokį tokį diskomfortą, tačiau šį nepatogumą atperka performerės balsas ir dainavimo maniera. Ypač teatro erdvėje ir veikiamas holivudinių klišių lyg ir lauki, kad sirena uždainuos dieviškai skambančiu (operiniu) balsu, užvaldančiu mintis ir veiksmus. Tačiau Škarnulytės Undinės balsas prislopęs, tarytum girdėtume įrašą, kur ji dirbdama kasdienius darbus kažką sau niūniuoja.
Apskritai Undinės pasirodymas šiek tiek sutrikdė. Pagalvojau, ar toks „numeris“ nėra kiek banalokas? Tačiau ne veltui teksto pradžioje užsiminiau apie būtinybę pažinti kūrėją ir jo(s) kūrybos priemones. Undinės personažas pasirodo ir kituose E. Škarnulytės kūriniuose, pavyzdžiui, filme „Sirenomelia“ (2018). Undinės, kurią, regis, visuose filmuose įkūnija pati autorė, įvaizdis derinamas su dokumentine medžiaga, dažnai netikėtose, pavyzdžiui, postindustrinėse erdvėse ar moksliniams tyrimams skirtoje aplinkoje. Menininkė šiam įvaizdžiui suteikia visai kitas, sakyčiau, net naujas ir netikėtas prasmes. Škarnulytė Undinės figūrą įvardija ir kaip tam tikrą simbolį - jos kuriamų prasmių sąsają su mitiniu pasauliu. Tą žinodamas, į teatro scenoje veikiančią Undinę būčiau žiūrėjęs visai kitaip.
Galiausiai šios dalies kulminacija tapo „iš po žemių“ išniręs arfininkių duetas (Elzė Saldžiūnaitė, Žiedė Bružaitė) ir atlikęs kūrinį, šį kartą jau stiprokai iškritusį iš bendro muzikinio konteksto. Pati kompozicija - įdomi, o arfos, kaip instrumento, pasirinkimas taip pat suintrigavo. Vis dėlto subtilų skambesį gožė dūmų mašinos garsai, kuria siekta atlikėjas panardinti į „mistinį rūką“. Tai šiek tiek grąžino prie holivudinių klišių ir, svarbiausia, griovė muzikos patyrimą.
Performansą vainikavo, - kitaip negaliu pavadinti, - įspūdingas reginys: į žiūrovus per visą salės plotį nukreipta horizontali lazerio linija bent kelias minutes lėtai, akinančiai skrodė visą parterį nuo pirmos eilės iki pat ložių viršaus. Iki šiol performanso stebėtojai, galėję įsijausti ar į vandens turistų, ar į ekspeditorių vaidmenis, galiausiai tapo vandenynų gyventojais, kuriuos pačius tyrinėja sonarais ar robotų skeneriais.
Apibendrinant, toks daugiasluoksnis, daugiareikšmis kūrinys visada sužavi, nes lyg fantastiniame filme atskleidžiamas visas menininko sukurtas pasaulis. Sėkmė čia priklauso nuo to, kiek jis bus vientisas ir ar žiūrovas patikės jame egzistuojančia „fizika“, savomis taisyklėmis.
„Afotija“ nenusileidžia tokiam fantastinio kino potyriui. Ypač vertinant atskiras performanso dalis ar medijas - vaizdo projekcijų konceptualumą ir sukeliamą įspūdį, puikiai šviesų dizainu kuriamą atmosferą bei efektus, originalius kostiumus, įtaigią muziką, - šis menininkės ir visos kūrybinės grupės darbas yra puikus.
Kūrinys yra vertingas tiek, kiek į jį įdedama darbo - tiek intelektinio, tiek fizinio. Čia jo įdėta tikrai daug. Didžiausias šio kūrinio iššūkis - jo atskirų segmentų, priemonių ir medijų sujungimas į vientisą visumą. Atskiros E. Škarnulytės „Afotijos“ dalys, arba kūrybinės priemonės, buvo nepaprastai įspūdingos, atveriančios vaizduotę ir norą tyrinėti, tačiau kūrinio visuma balansavo tarp vienio, į kūrinio prasmę visiškai panardinančios visumos, ir iš jos „išmetančių“, dėmesį blaškančių dėmenų.
Pati aktyviai veikdama vizualiojo meno ir kino baruose, šiuo kūriniu E. Škarnulytė, norėdama to ar ne, peržengė į kitą - scenos meno kūrinio - kategoriją. Čia daug didesnis dėmesys tenka dramaturgijai bei visų itin skirtingų kūrinio dalių sklandžiam sujungimui į visumą. Žinoma, tam kūrėja galėjo priešintis ir sugriauti bet kokias sąsajas su draminiu veiksmu. Tai natūraliai skatino ir siekis sukurti įvietintą kūrinį, atskleisti LNOBT pastato architektūrą. Vis dėlto, kūrinyje nebuvo visai atsisakyta naratyvinio plėtojimo, o tai išryškino performanso dramaturgijos suvaldymo problemas.
„Afotija“ man taip pat priminė, kokia įdomi yra menininko, kurio kūrybos laukas remiasi šiandienos aplinkos kontekstais, funkcija visuomenėje. Štai E. Škarnulytė savo kūryboje gilinasi į vandenų pasaulį. Nors ši tema man nėra itin artima, tačiau po kūrinio kilo impulsas pasidomėti plačiau apie vandens afotinę zoną, apie vandenynų būklę, pažadinti nuo mokyklos kurso primirštą informaciją, pavyzdžiui, kas yra planktonas ir koks jo vaidmuo ekosistemoje, kokios yra koralų rūšys ir pan. Menininkas visuomenei gali pasiūlyti simbolinį raktą, atraktyvią vaizdinę, garsinę ar kitokią sąsają su tam tikra kasdiene informacija, procesais, problemomis. Neabejoju, kad tiek E. Škarnulytės „Afotija“, tiek visos Vilniaus performanso meno bienalės siekis į miestą žvelgti iš spekuliatyvios ateities perspektyvų ir jį vertinti akistatoje su dabartine klimato kaita bei kylančiu vandens lygiu prisidės prie meno aktualumo ir jo įsitraukimo į ne tik Vilniui, bet ir visai žmonijai svarbius procesus.
Nepaisant, - pabrėžiu, - subjektyvios refleksijos ir kritikos, šis kūrinys bei menininkės kūryba yra tai, kuo gali ir mėgautis, ir didžiuotis mūsų šalis: ji atliepia globalias šiandienos aktualijas ir verčia praplėsti žiūrovo akiratį, skatindama ne tik pažinti aplinką, bet ir savo vaizduotės plotmes.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
