„Tiažolovaaaatyj spektakl’...“, – atsiduso viena žiūrovė, leisdamasi laiptais iš Mažosios salės po „Juodojo strazdo“ premjeros sausio 23 d. Lietuvos rusų dramos teatre. „Tiažolovaaaatyj“ šiuo atveju reiškia, kad Jonas Vaitkus, režisuodamas čia kaip minėto teatro vadovas pirmą spektaklį pagal Davido Harroverio pjesę, liko ištikimas savo teatro sampratai: Rusų dramos teatro repertuarą papildė „aštrių prieskonių“ spektakliu ir sutrikdė prie „saldėsių putėsių“ – melodramų ir komedijų – Tatjanos Rinkevičienės vadovavimo laikais pratintą šio teatro publiką. O tai, kad teatro vadovas į pirmą spektaklį pakvietė vaidinti tik vieną šios trupės aktorę Liudą Gnatenko, ateityje žada jam sudėtingą metą. Neužimta trupė kelia vadovui grėsmę visais laikais.
„Juodasis strazdas“ – aktorių partneryste grindžiamas ir vizualiai lakoniškas spektaklis, tarsi iš režisieriaus „skurdžiųjų“ spektaklių ciklo (tarkim, „Anna Weiss“, „Gagarino gatvė“, „Pagalvinis“). Vladas Bagdonas – inteligentiškas, jautrus aktorius, tiesiog sukurtas vaidinti teigiamus herojus. Šiame spektaklyje jis kuria Rėjų, pusamžį vyrą, kuris jaučia silpnybę 12-metėms paauglėms. Jau nuo pirmų spektaklio akimirkų Rėjus, vos tvardydamasis, bando iškvosti, kokiu tikslu po daugybės metų su juo panoro susitikti buvusi jo „Lolita“ – Una, kurią vaidina Liuda Gnatenko. Veikėjų santykiai nervingi, šokinėjantys sinkopės ritmu, linkę isterikon. Jie ginčijasi dėl praeities įvykių vertinimo, teisina save, kaltina vienas kitą. Sunku aktoriams iš karto aukščiausia emocine gaida pradėti vaidinimą – kyla forsavimo pavojus, nenatūralumo įspūdis. Tekstas čia ne išmąstomas, jis – spontaniška, žaibiška reakcija į partnerį, todėl, įsivaizduoju, V. Bagdonui tai papildomas kliuvinys. Aktoriams čia nėra už ko pasislėpti. Tik bendraudami tarpusavyje atsiskleidžia jų veikėjai – biografijos, traumos, demoniški troškimai...
Atsakyti į klausimą, ko atėjo jauna moteris, prieš tai išsiaiškinusi, kad Rėjus, atlikęs bausmę kalėjime, pakeitė vardą, pavardę, darbą, nėra paprasta. Režisierius gudriai valdo publikos simpatijas ir žaidžia jos moralinėmis nuostatomis: jei iš pradžių tiesmukai smerkiame Rėjaus poelgius ir polinkius, tai vėliau kyla abejonių dėl pačios merginos tikslų tyrumo. Kerštas – saldus, bet aistros prisiminimai – dar saldesni. Una iš naujo gundo Rėjų, netgi norėtų pati jį išprievartauti... (delikatus epizodas scenos gilumoje). Iš esmės spektaklis – lėtas įvairių veikėjų kaukių lukštenimas, skverbimasis jų asmenybių branduolių link. (Subtiliai vaizduojami jų monologai-atsivėrimai avanscenoje. Šviesa ir šešėliai it skulptūroje „žaidžia“ veikėjų veidais, kurių formos bauginančiai deformuojamos.) Ir, deja, nieko guodžiančio ten, anot režisieriaus, nėra – keistas juslingumo, meilės alkio, baimės, žiaurumo, keršto derinys... Kas čia „budelis“, o kas „auka“, vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma. Simonos Biekšaitės scenografija spektaklio pabaigoje metaforiškai atliepia tą orių kaukių ir vidinių puvėsių kontrastą: praveriamos baltos vertikalios žaliuzės, o pro jas matyti buities šiukšlių kalnai... Ir kai regisi, jog Rėjus ir mergina tarsi ima suprasti, kas iš tiesų tarp jų įvyko prieš daugybę metų, jų susitikimą sutrikdo... įsiveržusi mergaitė (Irina Lavrinovič). Nieko kūrėjai neiliustruoja, bet potekstė aiški – tai nauja Rėjaus „pasija“. Mergaitės skruostai dega, ji strypčioja, nori pasiekti Rėjaus veidą, akis ir nesupranta, kodėl vietoj įprastų „švelnumų“ vyras mėgina delikačiai ja atsikratyti... „Sutramdyti aistrą – tegyvuoja aistra!“
* * *
Sausio 20 d. teko matyti Jono Vaitkaus II kurso studentų vaidybos egzaminą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Antroje egzamino, trukusio apie 3 valandas, dalyje rodyti dėstytojos Laimos Adomaitienės rengti etiudai „Raudonkepuraitės“, „Meška“ (pagal A. Čechovą), „Trys mylinčios“ (pagal Žemaitę), „Džiūsta vysta“ (pagal V. Šukšiną). Atrodė, kad žiūrime kokį aktorių-šokėjų pasirodymą, visi puikiai treniruoti, plastiški, muzikalūs, emocionalūs, ansambliški. Tik kodėl visi veikėjai ištraukose gyvena vienodu ritmu? Taip jie pamažu niveliuojasi... O pirmoje dalyje studentai vaidino „Inteligentų palatą“ (pagal A. Vienuolio ir A. Čechovo apsakymus), čia jaučiama tvirta J. Vaitkaus ranka. Tai rimta paraiška aštriam spektakliui. Kiekvienas veikėjas apsėstas savotiškos manijos, tikslūs charakteriai, formos išraiška. Bendravimo karštis tarp veikėjų – pasiutęs. Ir tuo pačiu – savotiška distancija su vaidmeniu. Iš matytų trijų kursų vaidybos egzaminų šis kursas atrodė stipriausiai.
