Režisieriaus Povilo Makausko spektaklio „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“ premjera buvo tobula antitezė pastarojo laiko teatro pompastikai. Be jokių sienelių fotografijoms, be skambių antraščių, be vakarinių suknelių ir tobulų makiažų, be influencerių transliacijų tiesiogiai iš premjeros - tiesiog paprastai, tyliai, nuošaliai, bet jaukiai ir priimančiai: štai taip galima išleisti spektaklį į gyvenimą. Buvau tai pamiršusi. Patiko. Savaip simboliška buvo ir tai, kad gerokai užtruko surasti, pro kur įeiti į netoli Vilniaus Vašingtono aikštės įsikūrusią „Kompresorinę“: langą, už kurio renkasi žmonės, jau matau, o kaip ten patekti - niekaip nerandu. Didžiulis pastatas, tamsa, sniegas, nedidelis žmonių srautas ir aš, niekaip nerandanti teatro. Ir tikrai atrodo, kad į tokį teatrą turi vesti klaidūs, nusnigti labirintai, nes Makausko kūryba stebina savitumu, absoliučiu nepataikavimu žiūrovams. Nors ne, ne žiūrovams: niekam. Neslėpsiu: spektaklį norėjosi stebėti ne akimis ir protu, o ląstelėmis. Oda. Juslėmis. Plaučiais. Kažkuo, kas leidžia sugerti visą kūrėjų jautrumą ir smulkiausius niuansus. Tikrai sugerti - nes viskas čia ir iš labai arti, ir apie labai didelę drąsą kalbėti tai, kas rūpi iš tiesų: kad ir augalus. Visai ne pagal laikmečio įpareigojimus. Jaučiu šiokią tokią idėjinę sąsają tarp Povilo Makausko ir režisieriaus Adomo Juškos laikysenos: abiejų teatras turi savo įstatymus, savo valiutą, savo kalbą ir savo taisykles. Kas jų nesupranta - tegul neina kartu: jiems nesvarbu. Tai labiausiai ir žavi.
„Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“ - nedidelis paveikslas apie menininko prigimtį ir pasirinkimus, savo estetika primenantis ankstesnį režisieriaus darbą „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“. Šie du darbai artimi ir savo tyrinėjimų objektu: viename čiupinėjama poeto, prozininko, filosofo Fernando Pessoaʼos asmenybė, kitame - vokiečių tapytojo Johanno Moritzo Rugendo kelionė, aprašyta Lotynų Amerikos rašytojo Césario Airos romane „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“. Abiejuose spektakliuose menininkai turi ir po pakeleivį: Pessoa (aktorius Karolis Legenis) - savo asmenybės dalį Bernardą (aktorius Povilas Barzdžius), Rugendas (vėlgi Karolis Legenis) - ištikimą, visur lydintį bičiulį Robertą Krauzę (aktorius Robertas Petraitis). „Transmutation Theatre“ įkūrusio režisieriaus pastarojo laiko kūryboje visada yra žvakių ir akmenų, ir žvakes bei akmenis suprantančių žmonių.
„Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“ - tikrąją šio žodžio prasme labai tylus kūrinys. Jo metu kyla jausmas, kad žiūrovams ne rodomas prasmingai atrinktas koncentratas, iš kurio jie turį susidaryti aiškias išvadas apie vaizduojamo tapytojo gyvenimą ir nuveiktus darbus, - atvirkščiai: jie tiesiog kviečiami prisijungti prie dviejų draugų kelionės, kuri teatriniu požiūriu neįsipareigoja būtinai kur nors nuvesti. Kokių dešimties kvadratinių metrų ploto kambarėlyje, trisdešimčiai pasieniais susėdusių žiūrovų kuriamas bastymosi po Lotynų Ameriką įspūdis su bastymuisi būdingais atsivėrimais ir nutilimais, užsižiūrėjimais į lygumas, klausimais apie gyvenimo esmę ir dalijimusi: pledu, duona, tvarsčiu, žmogiškumu. Kol Rugendas svarsto savo kūrybos prasmę, žavisi pasauliu ir ieško patvirtinimo savo keliui, Krauzė tiesiog būna šalia. Jis kantriai slaugo susižeidusį Rugendą, išbūna visus jo galvos skausmus, ir savo mylinčio stebėtojo tyla galiausiai iškyla beveik aukščiau pagrindinio herojaus.
Man regis, puikiai dera Karolio Legenio ir Roberto Petraičio aktorinė pora. Jie abu turi tyrų akių ir skaidrios širdies prisiminimą, užsilikusį gal iš vaikystės ar kito laiko, kada žmogui būdingas švelnus naivumas, debesy ar medy sutelpančių tikrovių džiaugsmas. Tai - visiškai lygiaverčiai scenos partneriai, ir nors Petraičio Krauzė - tik tapytoją lydintis asmuo, susirūpinęs jo likimu ir veik pamiršęs savąjį, vidiniu vaidmens intensyvumu jis nė kiek nenusileidžia Legenio Rugendui. Iš tiesų abu aktoriai per spektaklį keliauja ne tiek išoriškai, kiek, sakytum, krauju, kurį varinėja, oru, kuriuo kvėpuoja, rainelėmis, kuriomis žvelgia. Tai sunkiai išmatuojamas vidinis krūvis, energija, sutelktumas, ramybė. Jokio noro kam nors ką nors įrodyti ar parodyti - vien tykiai būti. Mėtytis degtukų dėžute. Apžiūrinėti augalą. Jausti sniego jausmą. Išvynioti piešinį. Skraidinti kregždę (linkėjimai Makausko „Laimingajam princui“, LNDT). Gaudyti įsivaizduojamą kiškį. „Sulieti didžiausius ir mažiausius pasaulio objektus“ (nuostabi rašytojo Césario Airos įžvalga apie kalnus ant porceliano puodelių).
Labai gražu, kaip Makauskas nuo teatro nulupa pūstą suknelę: jeigu jam reikia sukurti „lipame į kalnus“ mizansceną, jis paprasčiausiai duoda aktoriams virvę. Ir kai Rugendui pagaliau „pavyksta įveikti“ vos metro atstumą iki Krauzės, visi atsidūsta: dėl dievo - pavyko. Pagaliau truputis gaivaus režisūrinio absurdo.
Man gražiausia šio darbo dalis - dviejų bičiulių „nesąmonės“ (apsikabinimai, dainelės, meilės prisipažinimai) ir visa, kas susiję su esmine kūrinio materija - piešiniais, augalų rinkimu, grožėjimusi. Visi tie momentai, kai jie vienas kitam kažką rodo, sustabdo spektaklio laiką. Dar nesu tikra, ar nesustabdo realaus.
Pamenu savo jauseną po festivalyje „Helium '23“ viešėjusio belgų kolektyvo „Side-Show“ spektaklio „Portretai“. Man buvo nesuprantamas šio darbo poveikis - be kelių puikių monologų, kelių cirko elementų, kelių šviesos ir vaizdo konstruktų, spektaklyje dėjosi, sakytumei, tik štai toks rodymas, tik štai toks kvietimas grožėtis. Spektaklis kėlė jausmą, lyg viešėtum menininkų dirbtuvėse, kur tavo akyse įvairiais būdais kuriami paveikslai. Paveikslą sukūrus, jis pakabinamas ir pakeliamas viršun. Galiausiai visa paveikslų paroda apšviečiama įstrižu saulėlydžio spinduliu. Vizualiai nuostabu. Režisūriniu požiūriu - niekis, tuštuma. Tačiau efektas stulbinantis: kuo toliau esu nuo spektaklio, tuo stipriau jo ilgiuosi, tuo ryškiau regiu jo vizualinį kūną.
Ko gero, panašūs ir spektaklio „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“ tikslai: tai kvietimas susimažinti, susistabdyti laiką, išmokti paprasčiausiai stebėti ir grožėtis. „Kompresorinės“ kambarėlis, kuriame vyko spektaklis, nedidelio pločio. Bet didelio aukščio. Apačioje vos telpi, o kiek keli galvą aukštyn, tiek ji ir kyla. Labai daug spektakliui davė ir ši erdvė, ir pro langus į ją plūstantis vakarinis miestas. Automobilių lempų, žibintų atspindžiai, už lango praeinantys žmonės. Tai kažkas labai paprasto. Ir dėl to labai vertingo.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
