Suaugę berniukai žaidžia smurtą

Rūta Oginskaitė 2015-09-26 lrytas.lt, 2015 09 24

aA

Rizikinga pavadinti savo kūrinį „Didžio blogio“ vardu, kaip kad dramaturgas Marius Ivaškevičius ryžosi pavadinti savo pjesę, o režisierius iš Vengrijos Árpádas Schillingas - spektaklį Nacionaliniame dramos teatre. Aptarinėjame premjerą, žaidžiame jos pavadinimu ir žodis po žodžio „Didis blogis“ tampa premjeros kokybės apibūdinimu.

Žaidimo pačiame spektaklyje esama pakankamai. Tokio nuožmaus kompiuterinio žaidimo, kur žaidėjai naikina ne gyvus žmones, o virtualias gyvybes, ir kuo daugiau, kuo žiauriau, tuo, įtariu, smagiau - nes juk niekam nieko blogo nedarai, viskas čia esti specialiai tavo pasilinksminimui, instinktų išlaisvinimui. Man visas tas spektaklis yra panašiai virtualus  - vadinasi, netikras: virtualios gyvybės, virtualus smurtas, virtualios aktualijos, tariamos su virtualia narsa ir įkarščiu. Karas! Su riksmais, keiksmais, prievarta, aukų žeminimu ir daužymu, nuogo kūno darkymu. Ir kuo daugiau, tuo kažkam turėtų būti smagiau? Aktualiau? Drąsiau? Ar čia paaugliški neišsižaidusių berniukų instinktai išlindo ir legaliai reiškiasi scenoje?

Sako, jie visi kartu improvizavo: aktoriai, režisierius, dramaturgas, kuris iš to meninio žaidimo parašė vis dėlto savo pjesę. Jos veikėjai turi aktorių vardus: Masalskis, Gavenonis,Nedzinskas, Savičenko, Ivanauskas, Novopolskis, Gladij... Taip, atseit, tikriau, arčiau. O fantazavo jie, kas būtų, jei staiga karas, čia ir dabar, su mumis. Jeigu situacija nukristų kaip lavonas iš dangaus. Arba papultų mūsų vyrai į rusų nelaisvę. Ir štai dramaturgas užrašo sceną, kurioje surištomis rankomis parklupdyti geriausi Lietuvos scenos aktoriai, nes jie sužvėrėjusių rusų nelaisvėje, o tas sužvėrėjęs rusas klausinėja pavardžių ir tyčiojasi iš jų lietuviško skambėjimo, be galo juokingo jo rusiškai ausiai. Žvengia jis, žvengsmas ir žiūrovų salėje, nors visiems keturiems vyrams gresia ne tik sušaudymas, bet ir šlykščiausi kankinimai, kūno žalojimai. Nugalėtojas linksminasi ir salė podraug su juo.

Ar čia režisieriaus norėta patikrinti, kaip Lietuvos žiūrovai reaguos? Parodyti mums patiems mūsų silpnumą ir polinkį į pramogas? Kažkaip užsinorėjau ir dramaturgą su režisieriumi pamatyti toje scenoje kaip penktą ir šeštą belaisvius, parklupdytus, surištom rankom, ir kad žvėris Masara rusiškai iškraipytų jų pavardes. Bet kam ta fantazija, publika žaidžia spektaklio pavadinimu, o tai nesulyginamai žiauriau jo autorių atžvilgiu.

O šiaip tai pramoga, tas „Didis blogis“. Tokia, atseit, intelektuali, o iš tiesų kankinančiai nyki. Ateini į teatrą, ir jame gauni nuo scenos kaulų, vardu „politika“, „karas“, „homoseksualumas“, „okupacija“, „Europa“, „Amerika“, „Rusija“, „Ukraina“, „Lietuva“, „pasaulis“ - visos pokalbių apie nieką temos. Kikenkit, muistykitės, nuobodžiaukit ar diskutuokit, štai, artistai net provokuoja, kviečia diskusijų šokiui, nors viskas sustyguota pagal tekstą ir kažin kaip atrodytų staiga įsiterpęs su savo pozicija žiūrovas.

Pačiame spektaklyje poziciją įžiūrėti sunku. Karas - blogybė, žmonės - žiaurūs. Verta sėdėti teatre dvi valandas be pertraukos, matyti, kaip artistai rėkia, daužosi, apsipila raudonais dažais, kad sužinotum tokią didžią tiesą. Artistus užjaučiu, dramaturgą ir toliau gerbiu, teatru nenusivyliau. O spektakliui - minus viena žvaigždutė, kad viskas būtų aišku nemačiusiems. 

recenzijos
  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. <...> Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.

  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.