Su geltonuoju atspalviu

Julijus Lozoraitis 2006-03-15 Lietuvos žinios, 2006 03 13

aA







Personažai, vaidinantys „hampelmanus“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse Lietuvos nacionalinis dramos teatras pakvietė žiūrovus į premjerą – rodė spektaklį pagal rašytojo Herkaus Kunčiaus pjesę „Matas“.


Spektaklis prasideda tuo, kad po tuščią Nacionalinio teatro Didžiosios scenos erdvę blaškosi personažai juodais kostiumais, tarsi liliputai ritinėjantys didžiulį puodelį ir kilnojantys didžiulę rašymo plunksną. Vienas jų klykia besimurkdydamas puodelyje. Tai atseit negaluojantis prezidentas Antanas Smetona. Jis kapituliuoja ir įsileidžia į Lietuva sovietų tankus. Agituoja nepagailėti sovietams šypsenų. Skamba Sviridovo muzika iš filmo „Laikas, pirmyn!“. Scenos orkestro duobėj prie stalo išsirikiuoja atlikėjai. Jie skaito tekstą iš aplankų, kartais vaidindami ir meniškai mosikuodami rankomis. Avanscenos dešinėje – aktorius prie pulto, akmeniniu veidu ir diktoriaus balsu skaitantis tekstą „nuo autoriaus“ (Remarka). 1940 m. liepos 21 d. (t.y., Lietuvos prijungimo prie TSRS) scenoje personažai vaidina „hampelmanus“ (t.y., marionetes). 1941 m. birželio 14 scenoje tie, kas išvyksta prekiniais vagonais, laimingi, kad pamatys TSRS, pasilikusieji jiems pavydi. Vokiečių okupantai dainuoja gražias vokiškas dainas. Marija Melnik prašo budelių, kad jie ją kankintų vis smarkiau ir smarkiau. Vėliau – LTSR kultūros dienos Maskvoje. Rodoma Juzeliūno „konspektas-pantomima“ „Ant marių kranto“. Šoka ansamblis „Lietuva“ (taip pat konspektas-pantomima). Užtraukiama tikra Nacionalinio dramos teatro uždanga su laiveliu. Vaizduojamas kultūros dienų aptarimas Lietuvos CK. Skamba LTSR himnas. Aktorius Gradauskas skaito boksininkų Šociko ir Koroliovo dvikovos protokolą. Vyksta persistumdymas Lietuvos valdžios prezidiume. Pirmasis „Poezijos pavasaris“ – poetas Justinas Marcinkevičius juokingai agituoja skanduoti „Lie-Tu-Mes-Va!“ Tauta vietoj „Lietuva“ skanduoja „be-be-be“. LKP pirmasis sekretorius Sniečkus isterikuoja, kad neleis nulietuvinti Lietuvos. Ant Kauno hidroelektrinės užtvankos LTSR nomenklatūra sielojasi, žvelgdama į Pažaislio durnanamį. Konspektyvinė nomenklatūrininkų pantomima su gigantiška plunksna. Ant apversto gigantiško puodelio žybčioja liepsnelė, panaši į spiritinę lemputę. Apvožtas tuo puodeliu klykauja Kalanta.


Atsivėrusiose scenos erdvėse rodoma vaizdo projekcija - pjesės motto: „Nuosaikioji rezistencija. Išlydėtas į pensiją KGB veteranas neretai savo karjerą pratęsdavo sargaudamas kurioj nors mokslo, švietimo ar kultūros įstaigoje, greta nenuspėjamos Lietuvos TSR inteligentijos. Parą išsėdėti skersvėjyje prie įėjimo nebuvo sunku, bet net ir čia sovietų saugumiečio tykojo tam tikri pavojai, dažniausiai gastronominiai. Nevengiantys Vasario 23-ąją, Kovo 8-ąją, Gegužės 1-ąją ir kitomis progomis darbo vietoje įkaušti inteligentai nepraleisdavo progos pavaišinti ir įstaigos vartus saugantį KGB veteraną. Degtinės stiklinę sargas iš kikenančio LTSR inteligento priimdavo dėkingai ir nedvejodamas, tačiau vyną, alų ar šampaną – įtartinai geltonspalvius skysčius – visada uoliai apuostydavo“. Ir prierašas: „Bus daugiau“...


... Štai tokioje orgijoje teko dalyvauti šių eilučių autoriui drauge su dar keliomis dešimtimis kviestinių garbaus amžiaus žiūrovų ir pora šimtų džiūgaujančio jaunimo. Po spektaklio dar vyko aptarimas – pjesės autorius ir režisierius aiškino tai, ko nespėjo paaiškinti reginio eigoje. Pavyzdžiui, tai, kodėl spektaklis pavadintas „Matas“. Pasirodo, tai ne rusiški keiksmažodžiai, ir ne šachmatų terminas, ir netgi ne Evangelijos autorius. Tai – Sniečkaus partinis slapyvardis.


Beje, jeigu šios recenzijos skaitytojas paklaustų jos autoriaus, ką šis pasakytų apie patį spektaklį, jo ypatybes, privalumus ir trūkumus, šis atsakytų: „O jokio spektaklio nebuvo“. Tos teatrinės meninės dimensijos, dėl kurios teatras vadinamas teatru, čia apskritai nerasta. Buvo tik „konspektas-pantomima“. Įvyko šiokia tokia orgija, kurioje iš dalies savo noru, iš dalies per apgaulę dalyvavo nemažai žmonių, teatralų ir žiūrovų. Toks ne itin vykęs prietarų ir kompleksų išniekinimo seansas. Vietomis juokingas ir net išradingas, bet apskritai absoliučiai beprasmis.


Kaskart vis labiau ir labiau pasiilgsti tos prasmės mūsų teatrų scenose. Patarčiau žiūrovams įtariau vertinti pakvietimus į panašius neaiškaus turinio renginius. Nes jie irgi yra gelsvoko atspalvio...


www.lzinios.lt

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.