Su geltonuoju atspalviu

Julijus Lozoraitis 2006-03-15 Lietuvos žinios, 2006 03 13

aA







Personažai, vaidinantys „hampelmanus“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse Lietuvos nacionalinis dramos teatras pakvietė žiūrovus į premjerą – rodė spektaklį pagal rašytojo Herkaus Kunčiaus pjesę „Matas“.


Spektaklis prasideda tuo, kad po tuščią Nacionalinio teatro Didžiosios scenos erdvę blaškosi personažai juodais kostiumais, tarsi liliputai ritinėjantys didžiulį puodelį ir kilnojantys didžiulę rašymo plunksną. Vienas jų klykia besimurkdydamas puodelyje. Tai atseit negaluojantis prezidentas Antanas Smetona. Jis kapituliuoja ir įsileidžia į Lietuva sovietų tankus. Agituoja nepagailėti sovietams šypsenų. Skamba Sviridovo muzika iš filmo „Laikas, pirmyn!“. Scenos orkestro duobėj prie stalo išsirikiuoja atlikėjai. Jie skaito tekstą iš aplankų, kartais vaidindami ir meniškai mosikuodami rankomis. Avanscenos dešinėje – aktorius prie pulto, akmeniniu veidu ir diktoriaus balsu skaitantis tekstą „nuo autoriaus“ (Remarka). 1940 m. liepos 21 d. (t.y., Lietuvos prijungimo prie TSRS) scenoje personažai vaidina „hampelmanus“ (t.y., marionetes). 1941 m. birželio 14 scenoje tie, kas išvyksta prekiniais vagonais, laimingi, kad pamatys TSRS, pasilikusieji jiems pavydi. Vokiečių okupantai dainuoja gražias vokiškas dainas. Marija Melnik prašo budelių, kad jie ją kankintų vis smarkiau ir smarkiau. Vėliau – LTSR kultūros dienos Maskvoje. Rodoma Juzeliūno „konspektas-pantomima“ „Ant marių kranto“. Šoka ansamblis „Lietuva“ (taip pat konspektas-pantomima). Užtraukiama tikra Nacionalinio dramos teatro uždanga su laiveliu. Vaizduojamas kultūros dienų aptarimas Lietuvos CK. Skamba LTSR himnas. Aktorius Gradauskas skaito boksininkų Šociko ir Koroliovo dvikovos protokolą. Vyksta persistumdymas Lietuvos valdžios prezidiume. Pirmasis „Poezijos pavasaris“ – poetas Justinas Marcinkevičius juokingai agituoja skanduoti „Lie-Tu-Mes-Va!“ Tauta vietoj „Lietuva“ skanduoja „be-be-be“. LKP pirmasis sekretorius Sniečkus isterikuoja, kad neleis nulietuvinti Lietuvos. Ant Kauno hidroelektrinės užtvankos LTSR nomenklatūra sielojasi, žvelgdama į Pažaislio durnanamį. Konspektyvinė nomenklatūrininkų pantomima su gigantiška plunksna. Ant apversto gigantiško puodelio žybčioja liepsnelė, panaši į spiritinę lemputę. Apvožtas tuo puodeliu klykauja Kalanta.


Atsivėrusiose scenos erdvėse rodoma vaizdo projekcija - pjesės motto: „Nuosaikioji rezistencija. Išlydėtas į pensiją KGB veteranas neretai savo karjerą pratęsdavo sargaudamas kurioj nors mokslo, švietimo ar kultūros įstaigoje, greta nenuspėjamos Lietuvos TSR inteligentijos. Parą išsėdėti skersvėjyje prie įėjimo nebuvo sunku, bet net ir čia sovietų saugumiečio tykojo tam tikri pavojai, dažniausiai gastronominiai. Nevengiantys Vasario 23-ąją, Kovo 8-ąją, Gegužės 1-ąją ir kitomis progomis darbo vietoje įkaušti inteligentai nepraleisdavo progos pavaišinti ir įstaigos vartus saugantį KGB veteraną. Degtinės stiklinę sargas iš kikenančio LTSR inteligento priimdavo dėkingai ir nedvejodamas, tačiau vyną, alų ar šampaną – įtartinai geltonspalvius skysčius – visada uoliai apuostydavo“. Ir prierašas: „Bus daugiau“...


... Štai tokioje orgijoje teko dalyvauti šių eilučių autoriui drauge su dar keliomis dešimtimis kviestinių garbaus amžiaus žiūrovų ir pora šimtų džiūgaujančio jaunimo. Po spektaklio dar vyko aptarimas – pjesės autorius ir režisierius aiškino tai, ko nespėjo paaiškinti reginio eigoje. Pavyzdžiui, tai, kodėl spektaklis pavadintas „Matas“. Pasirodo, tai ne rusiški keiksmažodžiai, ir ne šachmatų terminas, ir netgi ne Evangelijos autorius. Tai – Sniečkaus partinis slapyvardis.


Beje, jeigu šios recenzijos skaitytojas paklaustų jos autoriaus, ką šis pasakytų apie patį spektaklį, jo ypatybes, privalumus ir trūkumus, šis atsakytų: „O jokio spektaklio nebuvo“. Tos teatrinės meninės dimensijos, dėl kurios teatras vadinamas teatru, čia apskritai nerasta. Buvo tik „konspektas-pantomima“. Įvyko šiokia tokia orgija, kurioje iš dalies savo noru, iš dalies per apgaulę dalyvavo nemažai žmonių, teatralų ir žiūrovų. Toks ne itin vykęs prietarų ir kompleksų išniekinimo seansas. Vietomis juokingas ir net išradingas, bet apskritai absoliučiai beprasmis.


Kaskart vis labiau ir labiau pasiilgsti tos prasmės mūsų teatrų scenose. Patarčiau žiūrovams įtariau vertinti pakvietimus į panašius neaiškaus turinio renginius. Nes jie irgi yra gelsvoko atspalvio...


www.lzinios.lt

recenzijos
  • Į Skapiškį pro Osvencimą

    „Reforma“ iš tiesų turi karikatūros užuomazgų ir, įtariu, nori eiti jos keliu. Bet visą laiką apmaudžiai lieka kažkur šalia, lyg nuolat skaldytų lėkštą anekdotą ir mėgintų pigiai prajuokinti.

  • „Dalykai“, kurių nepamačiau

    „Dalykuose“, rodos, kūrybinės formos lieka „šalia“ liudijimų, subtiliai bandydamos jų neužgožti, daugiausia – tik iliustruoti. Bet gilesnės metaforos troškimas kankina tarsi deguonies trūkumas.

  • Pasivaikščioti su medžiais

    Gražu stebėti: iš pradžių užverčiantis auditoriją istorijomis, pamažu ekskursijos gidas vis daugiau erdvės palieka gamtai. Brūzgynuose geriausiai girdisi eilėraščiai. Ir spektaklio, ir turbūt gyvenimo.

  • Prisilietimų ir bučinių parkas

    Muzikinė šokio spektaklio „Parkas“ struktūra gali būti vertinama kaip pavyzdys šiuolaikiniams kūrėjams, ieškantiems dialogo su muzikos istorija ir klasikais tapusių kompozitorių kūriniais.

  • Requiem teatro epochai

    „Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Rimo Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai.

  • Mažutė Varšuva Argentinos pampoje

    Režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika.

  • Įstrigti jausminiame rūke

    Kiekvienas etiudas atrodo it gabalėlis dėlionės, kuri tampa vis niūresnė, vis tirštesnė. <...> Juos sieja nesusikalbėjimas ir noras išlieti savyje susipynusius beprasmybės ir meilės neįmanomybės jausmus.

  • Teatre gavau į galvą (ir tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti)

    „Requiem“ čia simbolizuoja ne tik gedulą dėl prarastų nekaltų gyvybių, bet ir gilesnį susimąstymą apie tai, kokią aplinką paliekame ateities kartoms.