Rašyti nemoteriškos lyties asmeniui apie moterų kuriamą spektaklį apie moteris ir jų emancipacijos ženklus tolygu savo noru eiti ant laužo. Visuotinės tolerancijos ir politinio korektiškumo diktatūroje nagrinėti savo sferos ir lyties, tautos, rasės, ideologijos problemas iš esmės gali tik tos lyties atstovai, antraip tavęs laukia hate-speech ir kiti totalitaristiniai visuotinio pasmerkimo išradimai, įvilkti į soctinklų šilką. Tai galioja net jei ir giri, nes giri per mažai, ne tuo aspektu ir apskritai - kokią teisę turi vertinti ir kas tu toks?
Esu daugybinis ne: nemoteris, neneįgalus, nežydas, nepartizanas, negėjus, nemarginalas. Todėl iš esmės koncerte-spektaklyje „Graži ir ta galinga“ jaučiausi už bet kokio asmeninio, gyvenimiško suinteresuotumo ribų. Išskyrus bendrą visuomenės evoliuciją ir renginio estetiką. Pastaroji pagrindė dar vieną ne: nesu ir „Duokim garo!“ mėgėjas. O šienas, pakreiktas ant grindų prie sustatytos muzikos aparatūros, jau signalizavo būtent tai, ir nesvarbu, kad bandoma neva ironiškai priešinti XXI a. modernumą su agrariniu peizažu. Tokią ironiją matėme ir per Statkevičiaus kolekcijos pristatymą prieš keletą metų, ir dar daug kur kitur, vadinasi, šis ženklas seniai tapo popkultūros kliše.
Bet mes visi iš to šieno, sako kūrėjos, Klaipėdos jaunimo teatro merginos, nes panagrinėjusios lietuviškos moterų emancipacijos problemas, viską į tą agrarinę kultūrą ir suvedė, atrado, kodėl mes šiandien tokios ir tokie. Aptiko, kad mūsų himno žodžiai „iš praeities“ turi racijos, nes visa, kas ateina į šiandien, ateina iš vakar. Logiška.
Kūrėjos (aktorės Vaiva Kvedaravičiūtė, Rugilė Latvėnaitė, Ieva Pakštytė, Asta Zacharovaitė, Marija Žemaitytė, dramaturgė Kristina Steiblytė) imasi apdainuoti keletą moterų iš Lietuvos istorijos, pradėdamos nuo (tikriausiai vienos jų) močiutės Onos atsiminimų. Toliau seka dainos apie Dalią Grybauskaitę, Liūnę Janušytę, Marytę Melnikaitę, Teklę Sabastijauskaitę, Feliciją Bortkevičienę, Barborą Radvilaitę, Boną Sforzą ir Juliją Žymantienę. Vienos pailiustruojamos karate judesiais, kitos apdainuojama ikoninė skarelė. Visas spektaklio efektas ir džiaugsmas - atpažinime, kad mes jas žinome, o jei kas negirdėjo, galės pasidomėti. Eilėms suteiktas tarsi nemenkas akcentas, tačiau, kaip įprasta visiems be išimties garsiau grojantiems teatralams, instrumentai užgožia pusę žodžių, o ką išgirsti, tas nenustebina originalumu. Nors sprendimas pasakoti apie Žemaitę kabareto stiliumi galėjo būti išeitis visam koncertui rinktis šį žanrą, kuris būtų atviresnis ir artimesnis dainuojančioms aktorėms. Tačiau tam reikėtų ne vien muzikos ir gražaus grojimo, bet ir eilių, labiau nutolusių nuo seniai pamiršto epigramos žanro. O džiaugtis vien faktu, kad rimuojama apie Grybauskaitės galią, nulėmusią mūsų šalies dalią, sunku. Nors būtent tai ir meta rimtą iššūkį minėtam „Duokim garo!“, tik trūksta karaokės bėgančios eilutės.
Kodėl pasirinktos būtent šios, o ne kitos Lietuvos moterys, sunku pasakyti. Galbūt likusias apibendrino finalinė raganų tema. Įprasta pasakojimams apie moterų emancipaciją. Nuo Larso von Triero „Antikristo“ iki mūsų scenose sukurtų „Trans Trans Trance“, „Su(si)tikimo“ tai dar viena klišė, liudijanti, kad spektaklio tema buvo grįsta nesivarginant, lengvai. Gal ir derėtų į tai žiūrėti kaip į paprasčiausią neblogą koncertą (tokias matėme ir „Dakh Daughters“ „Sirenų“ festivalyje), bet turinys sufleruoja rimtesnius užmojus. Kokie jie? Pasakyti, kad moterys taip pat sprendžia šalių likimus? Sukurti moterų uždarą teritoriją, besiginančią nuo patriarchališkų stereotipų? Pareikšti, kad moterys taip pat turi balsą?
Šios dainuojančios moterys jį turi. Kaip ir visos kitos, mūsų šalyje išsikovojusios balsavimo teisę gerokai anksčiau kitų Europos šalių (ir logiškai tuo reikėtų džiaugtis, ne piktintis). Tačiau galbūt šis koncertas labiau tiktų gatvės pasirodymams, į kur atklystų ir tie, kas nepripažįsta nei balso, nei girdėjo apdainuojamas istorijas, t.y. keisti tikslines auditorijas? Bet ir čia reikia atsargiai.
Nes parodija pasižymi paradoksaliu „kvailių šventės“ efektu: dažnai ji dar labiau įtvirtina parodijuojamojo objekto galią. Garas trumpam nuleidžiamas, bet po to grįžta pirminė tvarka. Ypač jei dainuojama apie sufražistes ir feministes, bet uoliai siūruojama klubais, nes kitaip stovėti prie mikrofono neišeina.
Vis garsesni teatriniai akcentai apie moterų emancipaciją, jų teises - šio sezono tema ir įdomiausios premjeros. Temą galima nagrinėti paliekant aktorius vienus, bet kaktomuša sudaužiant klasikinį mokyklinį tekstą su šiandienos realybe (Gabrielės Tuminaitės ir Paulinos Pukytės „Marti“). Galima klasiką perkelti į šiandieną, ir aktorių drąsos bei subtilumo dėka situaciją demonstruoti lyg per mikroskopą, maksimaliai jautriai (Yanos Ross „Vienos miško pasakos“). Grįžti atgal prie XIX a. literatūrinio patriarchato nustatytų taisyklių, taip dar sykį jas įtvirtinant - kažin ar toks agitpropinis kelias tinkamiausias pradėti dialogą. Net aktorių sprendimas koncerte apsieiti be vyriškos pusės ne vien pažeidžia lygias teises (juokauju, jei ką), bet ir demonstratyviai kuria atskiros salos įspūdį, kai visuomenė vėl matoma susiskaldžiusi ir norinti pradėti ne dialogą, o karą. Antra vertus, tai visiškai tinka šios dienos karingai mūsų visuomenei.
O dabar - sudeginkit mane kaip raganą.
