Sausio 19 diena, 19 valanda. Tik Klaipėdoje, pačiame centre, senamiestyje, galima aptikti Daržų gatvę ir duris į galeriją „si:said“. O čia jau stok į eilę, sumokėk duoklę įžūliam žibintininkui ir kibk ledėjančiais pirštais į ilgą virvę. Mintiju, ar galima apie Beno Šarkos vaidenimąsi „Vabaliukai ir musytės negalvoja apie mirtį“ rašyti vengiant metaforų, asociacijų ir tuščiažodžiavimo? Tą penktadienio vakarą stebint, kaip mes, likimo aukos arba aklieji ir keletas dešimčių šventųjų, klusniai įsitvėrę virvės, kilome laiptais, rinkomės, kur nutūpti pasienyje, su kuo susiremti pečiais, žodžiai virto vaizdiniais, universalia bendrystės kalba.
Mirtis, sako Benas Šarka, yra niekas, ir gyvybė yra niekas - pati pradžia. Mirtis šalia visą laiką, per ištiestą ranką, per kairį petį. Jauti jos dvelksmą. Mes save žudom, o visas gyvenimo procesas ir yra tavyje. Mirtį reikia mylėti, nereikia bijoti. Galiausiai Benas Šarka sako - išgyvens tik mylintieji. Ir tada pasikviečia mirtinam tango numeriui Klaipėdos jaunimo teatro aktorę Kristiną Švenčionytę. Ir ji sukūrė, ko gero, išdidžiausią, gražiausią ir erotiškiausią Mirtį per visą lietuvių teatro istoriją. Mirtis - Kristina Švenčionytė, Muzikantas - Edmundas Gylys ir Benas Šarka - trys šio vaidenimosi poliai. Jie ir vabaliukai, ir musytės, ir mirtys.
Ši premjera, rodos, glaudžiausiai susijusi su toje pačioje „si:said“ galerijoje 2017 m. rudenį Beno Šarkos kuruota fotografijų ir videomeno paroda „Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai“, dedikuota atminties fenomenui bei 2016 m. performansui „Unduo dubuo“. Tada Šarka bylojo: mes esame dubenys, mūsų kaukolės - tarsi dubenys. Smegenys kaukolėje - kaip ledkalnis vandenyje. Atrodo, kad atmintis, žinios ir emocijos mumyse jau užprogramuotos. Kas yra tas vanduo ir kas sklinda iš mūsų? Šito klausė prieš porą metų Benas Šarka.
Vaidenimasis „Vabaliukai ir musytės negalvoja apie mirtį“ šarkiškas savo forma, tik su šiuo menininku asocijuojama koliažine - improvizacine - instaliacine - bežanre teatrine struktūra. Atpažįstamas, išsiilgtas ir turinys, kildinamas iš Beno Šarkos spontaniško, autentiško talento, iš jo sapnų, vizijų, skausmo, meilės, humoro, kurtinančio šauksmo. Savas, šarkiškas ir šio vaidenimosi išpildymas: neatsitiktiniai daiktai, ugnis, virvės, virvagaliai, skardos gabalai, puodai, kauptukai, amžinas dalgis, skalbinių segtukai, molis, popierius, kailis, šaltis ir viskas, kuo galima sužeisti ir glamonėti virpantį, bejėgį, tiesiog begalinį žmogaus kūną. Žmogų, gebantį patirti, išmylėti, atkentėti ir išaukštinti skausmą. Iki gyvuonies.
Trys aktoriai, trys kūnai, kelios dešimtys žiūrovų, kvėpavimas vienu ritmu, drėgmė ir šaltis, apnuogintas besivaidenančiųjų kūnas, iki beprotybės, iki ekstazės melodinga ir jusli akordeono muzika, du lygiaverčiai priešininkai - Moteris ir Vyras. Abu nukryžiuoti ir šventųjų nimbus besimatuojantys. Kadaise žodžio meistras Rimantas Kmita yra palyginęs Beną Šarką su Kristijonu Donelaičiu. Maždaug taip: „Tik dyvai žiūrėt, kaip moterys dilina stungius, Ir baisu klausyt, kad bobos tarškina puodus. (...) Jautrumas garsui, triukšmui. Baimė. Dyvai. Nebent iš „trumpintelio“ mūsų amžiaus. Bobų bruzdesys ruošia indus mirčiai. Mirtis turi garsą. Baimė klausyt. (...) Tai riksmas. Mėtyti peilį, gaudyti. Peilį, ne šiaip kokį stungį. Daužyti akmenį. Dyvai. Baimė.“
Naujausias vaidenimasis „Vabaliukai ir musytės negalvoja apie mirtį“, kaip ir pats Benas Šarka, jau trisdešimt metų visa savo kūryba teigia: „Net ir išnykus teatrui, aktoriai griuvėsiuose gali kurti žmonėms. Gali vaidinti. Tai yra jėga. Dalis teatro yra jėga, o dalis skirta vien pasilinksminimams ir hedonizmo tarnystei. Tačiau labai nedaug teatralų yra dvasingi. Teatre prostitucijos daugiau negu viešnamyje. Pardavinėti savo sielą baisiau negu kūną. Jei teatrą kas nors gali sunaikinti, tai dėl to kaltas tik pats teatras. Tikro teatro negali sunaikinti jokie kritikai, žmonių ar pinigų trūkumas.“
Todėl kartais atrodo - liko tik Šarka. Menininkas, kuriantis teatrą iš savo kūno, balso, savo rankomis sumeistrautų, pajūryje, tiesiog gatvėje surinktų daiktų - objektų, juos sulydantis į vienį ir vienu impulsu priverčiantis visa tai transformuotis, judėti ir prabilti dar niekieno nesukurtomis metaforomis ir simboliais. Kartais tai primena raganavimą, kai užkalbamas kūnas ir daiktai, pakeičiamos jų savybės ir galiausiai viskas sutelkiama vienai, esminei kūrėjo, artisto misijai įgyvendinti.
