Božena Gudalevič
Recenzija šokio kritikos projektui „Šokis žodžiu - ne[w]kritika“. Visus projekto tekstus galite skaityti www.dance.lt
Trečią „Naujojo Baltijos šokio 2011“ vakarą Nacionalinio dramos teatro scenoje jungtinė prancūzų ir vengrų penkių šokėjų (Péter Holoda, Laszlo Major, Kristof Varnagy, Enrico Astegiano, Nelson Reguera) trupė pristatė choreografo Palo Frenako choreografinį šaržą apie vyriškąjį pradą. Per visą spektaklį neapleido mintis, kad vyriškojo prado didžiausia paslaptis - pretenzijos į situacijų sprendimą brutalia jėga. Ar užkelti ir pakabinti ant virvių scenoje macho pasistūmėjo Darwino evoliucijos teorijos laipteliais nors per žingsnį nuo besikarstančios medžiais žmogaus pirmtakės beždžionės?
Be abejo, žongliravimas savuoju kūnu keliasdešimties centimetrų aukštyje virš žemės ir tuo pat metu nuotaikų, apimančių raizgantis aplink virvę, perteikimas mimika - tai išties ne kiekvienam. Evoliucijos teorija teigia - išgyvena tik stipriausi. Kovojama dėl būvio net su gamtos atranka (kam reikalinga moteris, jei suknelę gali užsidėti ir vyras? Juk vyrai nusimano, kaip siūti sukneles, ja dėvėti, kaip šokti moteriškąsias partijas, kaip perteikti jausmus taip, kad tai išties būtų moteriška). Ir medį pakeitė virvė. O matomą scenoje virvę pakeiskime politiniu arba vien biurokrato postu, golfo, konjako klubo naryste ir prabangos klasės parduotuvių bei kurortų lankymu, tiesiog virvę prilyginkime profesinei-socialinei padėčiai su visa jai privaloma atributika.
Į savąją virvę įsikibęs ir macho, ir „narcizas“, ir „heraklis“ kaip išgalėdami demonstruoja savo miklumą kūno - tiek priartintą prie epiteto „puikus“, kad jei ne sekę kiti to vakaro spektakliai, net neabejoju, jog ir manojoje tos nakties sapnų karalystėje jie ir toliau skleistų savo vyriškąsias paslaptis. Seksualinio prado jėga, kuri taip pat čia buvo tiesiog brukama, yra paveikus dalykas. Jie visi jokiu būdu nepaleidžia virvės, verčiau kovos su virve, kąs sau ranką, net inkš. Nelips aukštyn, nekeis virvių, nesikeis virvėmis. Nebent vienas turi kelias virves savo laipiojimams. Judesiai labiau primena gynybą bei priešo atgrasinimą.
O gal paslaptis tame, kad virvė vyro nepaleidžia? Tokio paties geriausio, gamtos atrinkto. Negana, kad miklus, užsispyręs pasiekti savo ir nepaleisti, tai ir pirmaujantis kūno kulto varžybose - kultūrizme. Savo raumenis demonstruoja trijulė su čiulptukais burnose.
Užklijuota išangė, bylojanti apie „antihomoseksualumą“ apsikabinusių vyrų ratelyje - būtinas elementas. „Homoseksualams tarp vyrų ne vieta!“, - išrėktų atskleidžiantys (arba įsivaizduojantys atskleidžią) savąsias paslaptis vyrai.
Ir jie turi viziją: pasaulis - lėkštė ar apverstas gynybinis skydas, kuriame telpa tik vienas. Ir jis netgi neturi savosios žiurkės, kaip kad orusis Antoine´o de Saint-Exupery „Mažojo princo“ karalius, kuris žiurkę tai įsako nubausti mirties bausme, tai tuoj pat išleidžia pasigailėjimo dekretą, nes juk tai vienintelė jo turima žiurkė. Šis šokantis karalius įsiraitė savajame gynybiniame skyde ir klauso tik balso iš aukščiau. Taigi, vyrų pasaulis turi dar vieną paslaptį - dievobaimingumą arba baimę prieš stovintį aukščiau ir jau vien tuo stipresnį.
Ar dievobaimingumas - būtinas atributas tramdyti kitą? Ir ar tai paslaptis? Ir kaip tas dievobaimingumas pasireiškia? Supimusi užliūliuojančiame skyde, jį paverčiant ir lopšiu. Kartojant tam tikrus judesius arba tam tikras žodžių formules gaunamas išrišimas - kokią religiją ir kokį dievą beišpažintum. Ramia sąžine, atgimęs naujai, vyras tęsia virvės išlaikymo strategiją arba savame, nepažeidžiamame, užklijuota išange vyriškajame ratelyje užkariauja naują virvę.
Tokios tos vyrų paslaptys, kurios tiek viešos, jog greitai aptinkamos ir identifikuojamos ne vien tik teatro scenoje, bet ir politinėje, akademinėje, karinėje srityse. Gal todėl stojančios greta moterys, perpratusios vyriškąsias paslaptis tiek, kad geba jomis meistriškai žongliruoti, yra įdomesnės ir patraukia žiūrovų arba elektorato dėmesį labiau nei vyrai. Šių dienų moters sėkmės formulė?
