Stereotipiniai vyrų vaidmenys – vyrų paslaptys ar jų stoka?

2011-05-07 Menų faktūra, 2011 05 07
Palo Frenako „Vyrų paslaptys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Božena Gudalevič

Recenzija šokio kritikos projektui „Šokis žodžiu - ne[w]kritika“. Visus projekto tekstus galite skaityti www.dance.lt


 

Trečią „Naujojo Baltijos šokio 2011“ vakarą Nacionalinio dramos teatro scenoje jungtinė prancūzų ir vengrų penkių šokėjų (Péter Holoda, Laszlo Major, Kristof Varnagy, Enrico Astegiano, Nelson Reguera) trupė pristatė choreografo Palo Frenako choreografinį šaržą apie vyriškąjį pradą. Per visą spektaklį neapleido mintis, kad vyriškojo prado didžiausia paslaptis - pretenzijos į situacijų sprendimą brutalia jėga. Ar užkelti ir pakabinti ant virvių scenoje macho pasistūmėjo Darwino evoliucijos teorijos laipteliais nors per žingsnį nuo besikarstančios medžiais žmogaus pirmtakės beždžionės?

Be abejo, žongliravimas savuoju kūnu keliasdešimties centimetrų aukštyje virš žemės ir tuo pat metu nuotaikų, apimančių raizgantis aplink virvę, perteikimas mimika - tai išties ne kiekvienam. Evoliucijos teorija teigia - išgyvena tik stipriausi. Kovojama dėl būvio net su gamtos atranka (kam reikalinga moteris, jei suknelę gali užsidėti ir vyras? Juk vyrai nusimano, kaip siūti sukneles, ja dėvėti, kaip šokti moteriškąsias partijas, kaip perteikti jausmus taip, kad tai išties būtų moteriška). Ir medį pakeitė virvė. O matomą scenoje virvę pakeiskime politiniu arba vien biurokrato postu, golfo, konjako klubo naryste ir prabangos klasės parduotuvių bei kurortų lankymu, tiesiog virvę prilyginkime profesinei-socialinei padėčiai su visa jai privaloma atributika.

Į savąją virvę įsikibęs ir macho, ir „narcizas“, ir „heraklis“ kaip išgalėdami demonstruoja savo miklumą kūno - tiek priartintą prie epiteto „puikus“, kad jei ne sekę kiti to vakaro spektakliai, net neabejoju, jog ir manojoje tos nakties sapnų karalystėje jie ir toliau skleistų savo vyriškąsias paslaptis. Seksualinio prado jėga, kuri taip pat čia buvo tiesiog brukama, yra paveikus dalykas. Jie visi jokiu būdu nepaleidžia virvės, verčiau kovos su virve, kąs sau ranką, net inkš. Nelips aukštyn, nekeis virvių, nesikeis virvėmis. Nebent vienas turi kelias virves savo laipiojimams. Judesiai labiau primena gynybą bei priešo atgrasinimą.

O gal paslaptis tame, kad virvė vyro nepaleidžia? Tokio paties geriausio, gamtos atrinkto. Negana, kad miklus, užsispyręs pasiekti savo ir nepaleisti, tai ir pirmaujantis kūno kulto varžybose - kultūrizme. Savo raumenis demonstruoja trijulė su čiulptukais burnose.

Užklijuota išangė, bylojanti apie „antihomoseksualumą“ apsikabinusių vyrų ratelyje - būtinas elementas. „Homoseksualams tarp vyrų ne vieta!“, - išrėktų atskleidžiantys (arba įsivaizduojantys  atskleidžią) savąsias paslaptis vyrai.

Ir jie turi viziją: pasaulis - lėkštė ar apverstas gynybinis skydas, kuriame telpa tik vienas. Ir jis netgi neturi savosios žiurkės, kaip kad orusis Antoine´o de Saint-Exupery „Mažojo princo“ karalius,  kuris žiurkę tai įsako nubausti mirties bausme, tai tuoj pat išleidžia pasigailėjimo dekretą, nes juk tai vienintelė jo turima žiurkė. Šis šokantis karalius įsiraitė savajame gynybiniame skyde ir klauso tik balso iš aukščiau. Taigi, vyrų pasaulis turi dar vieną paslaptį - dievobaimingumą arba baimę prieš stovintį aukščiau ir jau vien tuo stipresnį.

Ar dievobaimingumas - būtinas atributas tramdyti kitą? Ir ar tai paslaptis? Ir kaip tas dievobaimingumas pasireiškia? Supimusi užliūliuojančiame skyde, jį paverčiant ir lopšiu. Kartojant tam tikrus judesius arba tam tikras žodžių formules gaunamas išrišimas - kokią religiją ir kokį dievą beišpažintum. Ramia sąžine, atgimęs naujai, vyras tęsia virvės išlaikymo strategiją arba savame, nepažeidžiamame, užklijuota išange vyriškajame ratelyje užkariauja naują virvę.

Tokios tos vyrų paslaptys, kurios tiek viešos, jog greitai aptinkamos ir identifikuojamos ne vien tik teatro scenoje, bet ir politinėje, akademinėje, karinėje srityse. Gal todėl stojančios greta moterys, perpratusios vyriškąsias paslaptis tiek, kad geba jomis meistriškai žongliruoti, yra įdomesnės ir patraukia žiūrovų arba elektorato dėmesį labiau nei vyrai. Šių dienų moters sėkmės formulė?

recenzijos
  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį visiškai normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.

  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.

  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus.