Stereotipiniai vyrų vaidmenys – vyrų paslaptys ar jų stoka?

2011-05-07 Menų faktūra, 2011 05 07
Palo Frenako „Vyrų paslaptys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Božena Gudalevič

Recenzija šokio kritikos projektui „Šokis žodžiu - ne[w]kritika“. Visus projekto tekstus galite skaityti www.dance.lt


 

Trečią „Naujojo Baltijos šokio 2011“ vakarą Nacionalinio dramos teatro scenoje jungtinė prancūzų ir vengrų penkių šokėjų (Péter Holoda, Laszlo Major, Kristof Varnagy, Enrico Astegiano, Nelson Reguera) trupė pristatė choreografo Palo Frenako choreografinį šaržą apie vyriškąjį pradą. Per visą spektaklį neapleido mintis, kad vyriškojo prado didžiausia paslaptis - pretenzijos į situacijų sprendimą brutalia jėga. Ar užkelti ir pakabinti ant virvių scenoje macho pasistūmėjo Darwino evoliucijos teorijos laipteliais nors per žingsnį nuo besikarstančios medžiais žmogaus pirmtakės beždžionės?

Be abejo, žongliravimas savuoju kūnu keliasdešimties centimetrų aukštyje virš žemės ir tuo pat metu nuotaikų, apimančių raizgantis aplink virvę, perteikimas mimika - tai išties ne kiekvienam. Evoliucijos teorija teigia - išgyvena tik stipriausi. Kovojama dėl būvio net su gamtos atranka (kam reikalinga moteris, jei suknelę gali užsidėti ir vyras? Juk vyrai nusimano, kaip siūti sukneles, ja dėvėti, kaip šokti moteriškąsias partijas, kaip perteikti jausmus taip, kad tai išties būtų moteriška). Ir medį pakeitė virvė. O matomą scenoje virvę pakeiskime politiniu arba vien biurokrato postu, golfo, konjako klubo naryste ir prabangos klasės parduotuvių bei kurortų lankymu, tiesiog virvę prilyginkime profesinei-socialinei padėčiai su visa jai privaloma atributika.

Į savąją virvę įsikibęs ir macho, ir „narcizas“, ir „heraklis“ kaip išgalėdami demonstruoja savo miklumą kūno - tiek priartintą prie epiteto „puikus“, kad jei ne sekę kiti to vakaro spektakliai, net neabejoju, jog ir manojoje tos nakties sapnų karalystėje jie ir toliau skleistų savo vyriškąsias paslaptis. Seksualinio prado jėga, kuri taip pat čia buvo tiesiog brukama, yra paveikus dalykas. Jie visi jokiu būdu nepaleidžia virvės, verčiau kovos su virve, kąs sau ranką, net inkš. Nelips aukštyn, nekeis virvių, nesikeis virvėmis. Nebent vienas turi kelias virves savo laipiojimams. Judesiai labiau primena gynybą bei priešo atgrasinimą.

O gal paslaptis tame, kad virvė vyro nepaleidžia? Tokio paties geriausio, gamtos atrinkto. Negana, kad miklus, užsispyręs pasiekti savo ir nepaleisti, tai ir pirmaujantis kūno kulto varžybose - kultūrizme. Savo raumenis demonstruoja trijulė su čiulptukais burnose.

Užklijuota išangė, bylojanti apie „antihomoseksualumą“ apsikabinusių vyrų ratelyje - būtinas elementas. „Homoseksualams tarp vyrų ne vieta!“, - išrėktų atskleidžiantys (arba įsivaizduojantys  atskleidžią) savąsias paslaptis vyrai.

Ir jie turi viziją: pasaulis - lėkštė ar apverstas gynybinis skydas, kuriame telpa tik vienas. Ir jis netgi neturi savosios žiurkės, kaip kad orusis Antoine´o de Saint-Exupery „Mažojo princo“ karalius,  kuris žiurkę tai įsako nubausti mirties bausme, tai tuoj pat išleidžia pasigailėjimo dekretą, nes juk tai vienintelė jo turima žiurkė. Šis šokantis karalius įsiraitė savajame gynybiniame skyde ir klauso tik balso iš aukščiau. Taigi, vyrų pasaulis turi dar vieną paslaptį - dievobaimingumą arba baimę prieš stovintį aukščiau ir jau vien tuo stipresnį.

Ar dievobaimingumas - būtinas atributas tramdyti kitą? Ir ar tai paslaptis? Ir kaip tas dievobaimingumas pasireiškia? Supimusi užliūliuojančiame skyde, jį paverčiant ir lopšiu. Kartojant tam tikrus judesius arba tam tikras žodžių formules gaunamas išrišimas - kokią religiją ir kokį dievą beišpažintum. Ramia sąžine, atgimęs naujai, vyras tęsia virvės išlaikymo strategiją arba savame, nepažeidžiamame, užklijuota išange vyriškajame ratelyje užkariauja naują virvę.

Tokios tos vyrų paslaptys, kurios tiek viešos, jog greitai aptinkamos ir identifikuojamos ne vien tik teatro scenoje, bet ir politinėje, akademinėje, karinėje srityse. Gal todėl stojančios greta moterys, perpratusios vyriškąsias paslaptis tiek, kad geba jomis meistriškai žongliruoti, yra įdomesnės ir patraukia žiūrovų arba elektorato dėmesį labiau nei vyrai. Šių dienų moters sėkmės formulė?

recenzijos
  • Besivejant gulbę iš padangos

    Spektaklis „Pažadink savo vidinę deivę“ ne pamokslauja, o kviečia kartu juoktis – iš savęs, iš absurdiškų, bet įspūdingai pateiktų praktikų, ir iš visko, kas galbūt pernelyg rimtai pateikiama mūsų kasdienybėje.

  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.