Eidami į teatrą visada tikimės stebuklo - juk scenoje gali atsitikti bet kas. Šįkart lenkų režisierė Agata Duda-Gracz, ne per seniausiai jau pateikusi vieną stebuklą Klaipėdos dramos teatre, atgaivinusi Michelangelo Caravaggio paveikslus su visomis įmanomomis veikėjų bei autoriaus nuodėmėmis ir tuo pačiu jas atpirkusi, pristatė naują stebuklo versiją. Spektaklį „Meilė“.
Stebuklas įvyksta per laidotuves, kai miręs žmogus - pjesės Kapininis pravarde Čigonas (akt. Bartoszas Rochas Nowickis) - yra prikeliamas ir grąžinamas gyventi. Pravartu paminėti, kad Kapininis-Čigonas pats pasitraukė iš gyvenimo, pasikorė, ir štai jo valios nepaisoma. Iš geriausių paskatų jį prikelia antgamtinė būtybė (akt. Renata Idzelytė), scenoje įkūnijanti pačią Meilę, gyvenančią ir egzistuojančią tik dėl žmonėse glūdinčio gėrio, dėl nesavanaudiškumo ir atjautos. Toks veiksmas visgi prieštarauja pasaulio tvarkai, pagal kurią mirusysis privalėtų keliauti Anapilin. Pjesėje, kurios autorė yra ir režisierė, nesigilinama į anapusybės peripetijas. Autorei svarbūs stebuklą patyrę žmonės, jų reakcijos ir likimai įvykus tam, kas nėra nei suprantama, nei priimtina. Antgamtinis įvykis išmuša juos iš vėžių gerokai labiau, nei įmanoma įsivaizduoti. Įpratę gyventi taisyklių sunormintoje kasdienybėje paprasti kaimo žmonės ūmai panūsta išsiaiškinti anksčiau lyg ir užglaistytas tiesas. Kadaise nuslėptos ar suvaldytos aistros užvaldo kūnus ir sielas. Meilė jau pati savaime yra stebuklas, nes nėra nuasmenintos, standartizuotos ar sustruktūruotos jos formos. Jei mylint ir yra taisyklių, tai tik priimtina forma vienoje ar kitoje kultūrinėje terpėje, taisyklių paviršinei jos išraiškai. Tikroji meilė, tas keistas kūniškumo ir sąlygiškumo gaivalas, kurį kiekviena karta baudžiasi jei ne suvaldyti, tai bent paaiškinti, nubraukia visus stereotipus ir apribojimus - didžiuosius meilės žudikus. Argi ne todėl Kapininis-Čigonas išsižada gyvenimo? Ar ne todėl amžinoji meilė spektaklyje yra Šūdagalvė, atstumianti įvairiomis išsigimimo formomis?
Spektaklyje daug įspūdingų kūniškos meilės scenų, jas kone vaikiškas aktorių nuoširdumas pakylėja į ritualinio apsivalymo sferas. Antra vertus, stebuklo liudytojams nebeatrodo, kad tai ir yra meilė. Ieškodami meilės išraiškos, iš tiesų jie ieško tiesos, nunešančios į brutalumą ir desperaciją. Kaltinimai paleistuvyste, šantažu ir kitokiais sielos juoduliais išlaisvina žmoguje tūnantį žiaurumą. Pavyzdžiui, Užpisas (akt. Jonas Viršilas), priimantis Čigono prisikėlimo stebuklą kaip krikščionio labiausiai laukiamą dovaną, tampa savotišku pamokslininku. Užsisiautęs antklodę, nusagstytą vaikiškais žaisliukais ir kitokiais naiviais atributais, jis skelbia gerąją žinią. Vis dėlto jį patį įvykęs stebuklas nužmogina, o poreikis teisti kitus paverčia beširdžiu apsimetėliu.
Spektaklio koncepcija aiški ir gana nuosekliai išdėstyta, bet A. Duda-Gracz kuria labai savitai, jai teatro taisyklė „Iš pradžių buvo žodis“ nepriimtina. Šios režisierės sceniniai tekstai lipdomi kartu su veiksmu, bandant - kaip realiame gyvenime - sukonstruoti draminį vyksmą iš pačių personažų. Ko vertas vien Dainorius Aušra Sielnešys (akt. Cezary Studniakas), kurio balsas, atrodo, neturi nieko bendra su žmogaus kalbos padargais. Tos žemo tembro vibracijos yra pats tikriausias tiltas į anapusybę. Jis, nė nekontaktuodamas su kitais veikėjais, visus ir visa panardina į transo erdves.
Personažai tvarką bando sukurti iš chaoso, monologams negaili aistros, bet - ypač antrojoje dalyje - ilgi monologai, skambantys aukštais tonais ir nuolat pakeltu balsu gerokai tave glumina ir stabdo tavyje vidinį vyksmą. Kuo didesnės pastangos įtikinti, paveikti publiką atviru, demonstratyviu nuoširdumu, tuo labiau ji traukiasi. Jokiame orkestre neskamba vieni gongai.
„Meilė“ priminė kitą Klaipėdos dramos teatro spektaklį - „Mama Drąsa“. Ir ten bandoma suvaldyti chaosą, išgauti iš jo tvarką. Dramaturgė Rasa Bugavičiūtė-Pecė ir režisierius Elmaras Senkovas stengėsi per daug nenutolti nuo Bertoldo Brechto „Motušės Kuraž“ - tie patys zongai, ta pati bravūra, bet spalvų jau gerokai daugiau. Aktoriai puikiai susigroję, geba būti ir varžteliais, ir asmenybėmis, klastą atskleidžia daug plastiškesne ir įvairesne dramine kalba, neužmiršta, kad jau pati kalba yra charakterizavimo priemonė, kartais išjaustą tiesą galima tiesiog sušnabždėti arba iš viso nutylėti, ir ji įsimins, pasieks žiūrovą, sujaudins ir užkariaus. Šitaip visus pavyksta užkariauti aktoriui Dariui Meškauskui. Diegetinis pasakojimo naratyvas D. Meškauskui tinka tiesiog idealiai - kiek teko matyti spektaklių su šiuo aktoriumi, būtent jis išryškina ir užakcentuoja pjesės koncepciją, augindamas ją iki pat finalo. Mamos Drąsos vaidmuo irgi kupinas spalvų: bravūra, peržengimas per save (ir kitus), ir žvėriškai motiniškas instinktas - viskas šiam aktoriui pavaldu.
„Meilėje“ pagrindinio, vedančio personažo nėra (gal būtų nusižudėlis Kapininis, bet B. Rochui Nowickiui dar nepavyksta išvairuoti). Taigi ilgai lauktas stebuklas ne visai išsiskleidęs. Vis dėlto aktorius Vaidas Jočys šokiu - kai prigimtis, meilė ir kitokios žmogiškos vidinių kovų peripetijos plėšo į gabalus - ne tik užburia, bet ir visiškai nugali. Vienas mažas epizodas, judesio kalba atperkantis visas nesusikalbėjimo drumzles. Štai jums ir STEBUKLAS.
-----
Nijolė Kliukaitė-Kepenienė - poetė, prozininkė, vertėja, augina 2 šunis.
