Jeano-Luco Lagarce’o pjesė „Tai tik pasaulio pabaiga“ („Juste la fin du monde“) – tarsi mažoji paskutinės dramaturgo pjesės „Tolima šalis“ („Le Pays lointain“) versija. Pjeses skiria penkeri metai. Jose – tie patys dialogai, ta pati situacija: mirštantis trisdešimt ketverių Luji grįžta namo. „Tai tik pasaulio pabaiga“ yra tvarkinga ir kukli pjesė apie vaikiną nuo šeimos skiriantį šviesmečių atstumą. „Tolima šalis“ – kur kas sodresnė, kupina buvusio gyvenimo, skirtingiausių veikėjų, meilužių, vaikinų, moterų, karių, analizuojanti tiek queer, tiek mirties temas, kartu tyliai paliečianti ir tą pačią, netgi tais pačiais dialogais ir situacijomis išrašytą šeimos dramą. Regis, dramaturgas vis rašė savo atsisveikinimą su pasauliu. Tas atsisveikinimas darėsi vis tankesnis, skaudesnis ir ilgesnis. Negaliu nepastebėti, kad net pasaulio pabaiga artėjant mirčiai virto tik tolima šalimi: vadinasi, su pasauliu jau buvo baigta dar jame esant – jis virto tolima šalimi, kur jau nebegrįžtama.
Žiūrėti Valentino Masalskio režisuotą spektaklį „Tiesiog pasaulio pabaiga“, kai prieš keliolika metų esi tris ar keturiskart matęs Gintaro Varno „Tolimą šalį“, yra nelengva. Nes „Tolima šalis“ Nacionalinio Kauno dramos teatre Ilgojoje salėje tiek teatrine, tiek žmogiškąja prasme tuo laiku smigo kaip smeigtukai į odą. O „Tiesiog pasaulio pabaiga“ nutekėjo švelniai kaip vakaro pienas: šiek tiek apie tai, kaip nenorime mirti, šiek tiek apie tai, kaip nesikalbame, nelankome, paprasčiausiai nemylime tų, su kuriais augome.
Gerai, kad Juozo Miltinio dramos teatre premjeros metu veikė tapytojo Beno Alejūno paroda „Procesai“. Jo drobėse buvo tokių veidų, į kuriuos galima žiūrėti savaitę užmiršus visa kita: dauguma jų sklidini, iš jų veržiasi žmogystė su visomis regalijomis, karūnomis ir kartu – vargais, nelaimėmis, nuovargiu.
Kodėl pažiūrėjus spektaklį taip prireikė kokio nors gyvybės ir istorijos sklidino veido? Nes aktorius Giedrius Arlauskas, spektaklyje atlikęs pagrindinį Luji vaidmenį, atrodė esąs apimtas beveik beveidės ir bekraujės būsenos. Jo veide nebuvo nieko – aktorius visą laiką žvelgė kažkur pro šalį, tarytum tvyrodamas beorėje, bemintėje ir bejausmėje erdvėje. Ir gerai – matyt, toks yra režisūrinis sumanymas. Bet ir negerai – galima žvelgti pro šalį taip, kad niekas to „pro šalį“ neužmirštų. Taip, kad erdvė aplink aktorių gaustų. Ypač aplink pagrindinį pjesės veikėją. Luji juk ne šiaip sau veikėjas – jis ruošiasi mirčiai ir paskutinį kartą lanko šeimą. Suslūgti tokiame vakuume, tokioje apatijoje – mažų mažiausiai labai keista.
Taip, kalbu apie paprasčiausius psichologinio teatro dėsnius, kuriuose svarbiausi yra psichoemociniai ūkai, supantys aktorius. Šiandien apstu ir visai kitokiais dėsniais paremto teatro, kur tokia betūrė būtis yra visiškai suprantama ir priimtina. Tačiau „Tiesiog pasaulio pabaiga“ grindžiama stanislavskišku susitapatinimu su veikėju ir giliu žmogiškumu. G. Arlausko Luji labiau primena žmogų, stovintį parduotuvėje prie duonos lentynos ir pusantros valandos žvelgiantį į skirtingas duonos rūšis, nei žmogų, netrukus mirsiantį nuo AIDS (nors pjesėje tai neparašyta, niekam ne paslaptis, kokiai mirčiai ruošėsi pats J.-L. Lagarce’as). Gal jis savo šeimai ir yra abejingas, tačiau bet koks abejingumas savyje kažką slepia, kiekviename abejingume kažkas cypia. Galų gale yra kūnas, kuris kur nors linksta ir nuo ko nors tolsta. Šiame spektaklyje kūnas apskritai be krypties. Jame slypi niekis, gal nuobodulys.
Vis dėlto kūrėjai žino, ką daro. Gal kaip tik toks – iki pačių širdies gelmių piktinantis – turėjo būti šis Luji paveikslas, kurį stebėdamas užsimanai kaip mažas vaikas trypti kojomis. Gal kaip tik šis klaikus neatitikimas leido suvokti, kaip seniai teko užsiimti vaidmens psichologijos analize, mat tai – nykstanti teatro charakteristika. Dabar, jau nutolusi nuo spektaklio, mąstau, kokių didelių pastangų reikėjo aktoriui, kad šitaip išsitrintų visos būties žymės.
Visai kitokia yra Luji brolio žmoną Katriną vaidinanti aktorė Ieva Labanauskaitė. Nesu tikra, ar šio teatro sezono moterų vaidmenų galerijoje mačiau ką nors stipresnio. Tik nesijuokite – I. Labanauskaitės Katrina irgi beveik visą spektaklį tiesiog žiūri pro šalį. Kažką stebi arba kažko specialiai nestebi. Tačiau tai daro su tokia įkrova, kad visu kūnu gali justi kiekvieną jos raumenį, pilną skirtingiausių istorijų, – visko, kas nepapasakota, neišgyventa, suspausta, bet kiekvienoje ląstelėje gyva ir šaukia. Jos sriubos išliejimo iš puodo mizanscena yra viena stipriausių kūrinio vietų, kai supranti, kad nereikia jokių avarijų ir stichinių nelaimių, – kartais užtenka išversti puodą, kad pro akis prabėgtų visas gyvenimas. Viduje minkštas, bet iš išorės nepradaužiamas Katrinos pasaulio jausmas sudaro šio spektaklio šerdį.
Visi spektaklio „Tiesiog pasaulio pabaiga“ veikėjai nudelbę akis vis kažkur žiūri ir kažko laukia, kartkartėmis dėbtelėdami vienas į kitą, atsargiai, tarsi vien nuo pažvelgimo galėtų užsigauti ar net numirti. Daugiausia jie žiūri į sriubą, į lėkštę, stalą, duris ar grindis. Jie tokie tolimi, kad net atsibosta: gal galite kurioje nors vietoje bent akimirką pabūti artimi? Gražūs, kupini jėgos, nors gana vienaplaniai, ir Luji sesuo su broliu: Siuzaną vaidinanti Urtė Povilauskaitė ir Antuaną – Dainius Jankauskas. Būtent iš jųdviejų sulaukiame desperatiško, pikto, bet pagaliau nors mažučio atvirumo.
Kodėl tiek daug kalbu apie vaidmenis? Nes nieko daugiau čia nėra. Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų. Bet, tiesą sakant, net ir to, ko čia beveik nėra, man rodėsi per daug. Nei vis kur nors atsirandantis gyvai grojantis violončelininkas, nei vaizdo projekcijos, nei krūmų gyvatvorė avanscenoje, nei siena su durimis neduoda daugiau negu grynas, sproginėjantis, erdvėje plintantis torto valgymas iš mažesnių lėkštučių ir sriubos valgymas iš didesnių. Tiesa, sriubos srėbimas šaukštais prie didelio stalo man priminė Krystiano Lupos „Didvyrių aikštę“, kur savo šaukštą turėjo ir pats V. Masalskis. Ši sąsaja privertė nusišypsoti: juk šie veikėjai – irgi savotiški didvyriai. Tai žmonės, išdidžiai atlaikę ištisą pusdienį nepakeliamo susitikimo su savo šeimos nariais.
