„Spragtuko“ svajonių šalis –­ teatro scena

Helmutas Šabasevičius 2014-12-08 literaturairmenas.lt, 2014 11 28

aA

Piotro Čaikovskio baleto „Spragtukas" naujo pastatymo - jau devintojo Lietuvoje ir penktojo Vilniuje - laukti skatino daugelis aplinkybių. Tai pirmasis dabartinio klasikinio repertuaro spektaklis, pastatytas būtent Vilniaus trupei (šedevrai „Miegančioji gražuolė", „Gulbių ežeras", „Bajaderė" yra kitose scenose šokamų spektaklių redakcijos); taip pat tai pirmasis originalus Krzysztofo Pastoro pastatymas po to, kai 2011-aisiais jis buvo pakviestas tapti LNOBT baleto trupės meno vadovu („Tristaną ir Izoldą" choreografas Vilniuje pastatė po premjerų Stokholme ir Varšuvoje). Be to, spektaklio libreto redakcijoje siekiama naujai pažvelgti į E. T. A. Hoffmanno pasakos pagrindu sukurtą dramaturgiją, paieškoti naujų žinomos baleto istorijos akcentų.

Vienu iš jų tapo nepaprastai papras­tas choreografo sprendimas - svajonių ir sapnų šalį, kurioje vyksta didžiuma spektaklio veiksmo, įkurdinti teatre ir su scena susieti pagrindinės spektaklio herojės troškimus. Tokia linija pasaulinėje spraktukiadoje, atrodo, dar nebuvo taip aiškiai išryškinta. Kitas akcentas -­ reklaminės „Spragtuko" kampanijos dalimi tapęs mėginimas jį susieti su Vilniumi. Nors priartinti klasikinio spektaklio veiksmą prie šalies, kurioje jis statomas, aplinkos nėra nauja, tokie sprendimai Lietuvoje vis dar gali būti skaičiuojami ant vienos rankos pirštų. Todėl po uvertiūros atsiskleidus uždangai nebuvo lengva pasirinkti - ar stebėti išradingai pastatytą pantomimą su įdomiomis žiemiškų pramogų ir žaidimų (čiužinėjimo, sniego senio lipdymo, svaidymosi sniego gniūžtėmis) dalyvių charakteristikomis, ar tyrinėti puikią Vilniaus panoramą, švytinčią fone už stambiais kąsniais krentančio projekcinio sniego.

Kažin ar tokia Vilniaus perspektyva atsiveria iš kokio nors konkretaus miesto taško - tai dar viena Lietuvos sostinės fata Morgana, kurioje ryškėja pažįstami ir neatpažįstami paslaptingo, vis atrandamo Vilniaus peizažo bruožai. Kairėje kyla didinga šešėlyje skendinti Šv. Jonų bažnyčios varpinė, dešiniau boluoja Vilniaus Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvė su kūginiu kupolu, plūduriuojanti virš baltų miesto stogų ir žiemiško belapių medžių šakų ažūro.

Kūrėjai konkrečiau nenurodė, kada vyksta spektaklio veiksmas - bet jei „Spragtuko" parašymo ar išleidimo metais, tai medicinos tarėjas ponas Štalbaumas tikriausiai būtų turėjęs darbo reikalų tuomet cerkvėje veikusiame anatomijos teatre, priklausiusiame Vilniaus universiteto Medicinos fakultetui. Ir jei Hoffmannas būtų užsukęs į Vilnių, neabejotinai būtų apsilankęs Vilniaus universiteto medicinos profesoriaus Josepho Franko namuose Didžiojoje gatvėje, kur buvo rengiami koncertai, spektakliai, gyvieji paveikslai. O gal spektaklio herojai susitinka maskaradais garsėjusiuose Mullerių namuose Vokiečių gatvėje, kur buvo galima pamatyti spalvingų vilniečių - aktorę ir teatro vadovę Marcjanną Korwell-Morawską, tapytoją Joną Rustemą ir kitus? Taip būtų galima paaiškinti kiek eklektiškais apdarais ir baltais perukais vilkinčią minią, susirinkusią sutikti šv. Kalėdų.

 

Naujasis „Spragtukas" - visų pirma reginys. O juos Vilniaus publika mėgo nuo pat XIX a. pradžios. Tai didelis scenografo ir kostiumų dailininko Viačeslavo Okunevo darbas, kuriame lyg mozaikoje vienas greta kito dėliojami tikros ir tariamos realybės fragmentai, kažkur matytos ir naujai kuriamos asociacijos. Štalbaumų kambarys solidžios arkados fone -­­ tikroviškas, šventinį laikotarpį ženk­lina eglė su penkiakampe žvaigžde, laikui atėjus, stebuklingai (kaip ir daugelyje „Spragtuko" pastatymų) didėjanti, auganti, iliustruojanti Mari kelionės į jos fantazijų šalį paradoksalumą. Dailininkas scenos viršuje ir šonuose įkomponavo vaizdus atspindinčias juodas plokštes, kurios sceną pripildo mirguliuojančių veikėjų atspindžių, tarytum padidina jų skaičių ir pokylį paverčia šurmulinga švente -­ vykstančia ir tikrovėje, ir jos atspindyje.

Tokiame fone dera charakteriniai suaugusiųjų ir vaikų šokiai, supinami su nedidelėmis vaidybinėmis scenomis: Frico ir kitų berniukų išdaigomis, Kalėdų senio dovanomis, tarp kurių -­ ne tik dideli spalvingi paketai, bet ir rykštė neklaužadoms (didaktiškas bydermejeriškos kultūros akcentas), taip pat kretančio senolio groteskiškais straksėjimais. Įdomu sekti, kaip su įsijautimu savo vaidmenis atlieka artistai, kaip jie improvizuoja, naudodami sąlygišką baletinės pantomimos gestų ir veido išraiškų kalbą.

Droselmajero teatras - vartai, skiriantys tikrovę ir fantazijų pasaulį; čia ir didelės lėlės, primenančios XIX a. išpopuliarėjusias mechaninių figūrų parodas, ir atgiję žaislai, pasakojantys Spragtuko ir Pelių karalienės istoriją. Veiksmas gyvas, aiškus, suprantamas vaikams. Tai tarytum įžanga į sudėtingesnių choreografinių idėjų ir šokio technikos prisodrintą sapno viziją. Droselmajeris tampa vedliu po šią paslaptingą šalį - pradingęs už uždangos, patvirtina savo dvilypį -­ tikro, artimo, konkretaus, o drauge nepažįstamo, bauginančio - herojaus statusą. Teatro scena tampa ir blogio vartais -­ iš jos pasipila pelių ir pelyčių būriai, apspintantys ant sofos prisnūdusią Mari, iš čia pasirodo Spragtukas, Frico komanduojama alavinių kareivėlių armija, kuri prieš viduramžišką pelių taraną panaudoja pažangesnę techniką - patranką. Mūšis su pelėmis -­ ir dinamiškas, ir ganėtinai tvarkingas, organizuotas, nevirstantis chaosu; mažosios pelės šmirinėja po sceną visu būriu, todėl sukuriamos reljefiškos pelyčių ir Pelių karalienės, Mari, Frico ir Spragtuko grupės.

Snaigių valsas, šokamas prieblandoje, už tyliai krintančiais projekciniais sniego kąsniais marginamos uždangos, sukuria paslaptingą atmosferą. Šio epizodo choreografija remiasi klasikiniais judesiais ir jų deriniais, kurie paryškinami tiksliais, staigiais ir griežtais rankų mostais, kartais primenančiais aiškias sniego kristalų formas, kartais nuvilnijančiais per išsirikiavusias šokėjų gretas. Gaila, kad teatro avanscena nepalanki aukštiems šuoliams ir kartais grėsmingai sudunda praskriejant visam snaigių būriui.

Muzikalus, grakštus ir jausmingas pirmasis Mari ir sapnų herojaus duetas, kuriame atsispindi bundantys meilės jausmai, Spragtuko virtimas Princu.

Spektaklyje daug spalvų, įvairios choreografinės ir vaidybinės medžiagos, kurios margą susiejimą leidžia pateisinti logikos nepaisanti sapno aplinka. Tik lieka neaišku, kokia skraidančio laivo prasmė, iš kur ir kur juo Droselmajeris plukdo Mari ir Princą -­ jie juk ir taip jau atsidūrė išsvajoto teatro scenoje.

Antrojo veiksmo šokiai atliekami reljefais ir skulptūromis dekoruoto scenos portalo ir vis kitos uždangos, paryškinančios šokio kilmę, fone. Visi šokėjai teikia dovanas Mari, svarbiausios jų - baleto bateliai ir pūsta suknia. Tai atributai, padėsiantys įgyvendinti Mari svajonę.

Gėlių valsas pastatytas lengvai, judesius formuojant kaip darnų aštuonių kordebaleto porų srautą, pagyvintą įstrižainės, kur tas pats choreografinis motyvas nuvilnija lyg dinamiška pasikartojančių judesių pynė. Šio valso akcentas - solistų pora (Jekaterina Romankova ir Ignas Armalis), išgryninanti choreografo braižą, aukštais pakėlimais suteikianti jam ryškumo. Ši scena baigiasi Mari ir Princo Pas de deux, kuriame nepagailėta efektingų pakėlimų ir sudėtingos technikos -­ sukinių, šuolių ir jų kombinacijų. Princo variacija - energinga, ryški, Mari -­ sudėliota iš smulkių grakščių šuoliukų ir užbaigiama sukinių kombinacijomis. Tuščioje scenoje vykstantis duetas - įsimylėjėlių akistata; atrodytų, jai liudininkai nereikalingi. Konceptualiai tai teisingas sprendimas, tačiau šokėjai lyg pasimeta didelėje, žėrinčioje erdvėje. Aplodismentais dėl šios scenos dekoracijos scenografas turi dalytis su prancūzų architektu Charles'iu Gar­nier ir tapytoju Pauliu-Jacques'u-Aimé Baudry: būtent Palais Garnier fojė tampa teatrinės svajonės kulminacija. Tokio teatro Lietuvoje pastatyti mums neužteko nei ambicijų, nei noro, nei galimybių.

Šokių sūkurį po Paryžiaus operos fojė skliautais vėl keičia Vilniaus vaizdas - šį kartą projekcijoje ryškėja ramus Vilniaus universiteto Didžiojo (Petro Skargos) kiemo fasadas. Paskutinieji spektaklio taktai kuria tylaus šv. Kalėdų ryto atmosferą. Sapnai baigėsi, paslaptys išsisklaidė, bet choreografas fantaziją ir tikrovę susieja nauja gija - Droselmajeris į Štalbaumų namus atvyksta lydimas sūnėno, panašaus į sapne matytą Princu virtusį Spragtuką. Tik atrodo, kad jaunuoliui labiau rūpi ne Mari, bet Spragtuko lėlė - tad tikrovėje už savo jausmus mergaitei dar teks pakovoti.

Iš esmės aiški dramaturginė spektaklio koncepcija yra patikimas karkasas vaidmenims, o atlikėjų naujajame „Spragtuke" - net kelios sudėtys. Žavingos ir savaip skirtingos Mari - Kristina Gudžiūnaitė vaikiška, žaisminga, guvi, Anastasija Čumakova - lyriška, svajinga; nė vienai iš jų nekelia sunkumų choreografinė partija, judesiai liejasi sklandžiai. Genadijus Žukovskis stiprus, ištvermingas, vaidindamas Princą, atskleidžia nuoširdų meilės jausmą. Romas Ceizaris Princo polėkį perteikia pasigėrėtinai lengvais, lyg pakimbančiais ore šuoliais, mizanscenose ryškina globėjišką požiūrį į Mari; spektaklio finale abu - santūrūs, neišsiduodantys, jog nauja pažintis juos bent kiek sudomino. Viena iš naujojo spektaklio intrigų - trečioji pagrindinių atlikėjų sudėtis. Pirmąjį savo pagrindinį vaidmenį mūsų trupėje sukūrusi Haruka Ohno piešia jautrią, šiltą heroję, jos šokis tikslus ir raiškus; vis dažniau pastebimas jaunas šokėjas Ernestas Barčaitis - stiprus, patikimas partneris, vaidybinėse scenose švelnus, atidus; tik atskirus judesius ir jų kombinacijas solo epizoduose ateityje dar teks pašlifuoti.

Martyno Rimeikio Droselmajeris -­ rafinuotas, elegantiškas ir ironiškas. Marius Miliauskas įtikinamai pabrėžia paslaptingąją šio personažo pusę, sudomina aktyviu dalyvavimu, mįslingais žvilgsniais per petį ar kiek panarina galvą - tai tikras magiško teatro režisierius, savo štrichą uždedantis netgi Mari ir Princo adagio pradžioje.

Olga Konošenko - ryški, tiksli, klastinga Pelių karalienė, persekiojanti Spragtuką lengvais, grakščiais šuoliais. Šį vaidmenį taip pat sukūrė Kristina Galalytė - tai bene pirmasis didesnis jau keletą metų šokančios artistės darbas, nuoseklus savo plastine forma ir vaidyba.

Voicechas Žuromskas daugiau pažįstamas kaip elegantiškų šokio linijų, lengvų šuolių ir smulkesnių klasikinių partijų atlikėjas. Frico vaidmuo pademonstravo jo gyvą artistinį talentą, gebėjimą skoningai improvizuoti remiantis siužeto apibrėžtomis situacijomis, o šokio scenose išryškėjo gražios jo atliekamų klasikinio baleto judesių formos.

Daug vaidmenų antrajame veiksme -­ du ispanų toreadorai (Aleksand­ra Ivanova ir Oriana Jimenez) aistringai kovoja su dviem jaučiais (Igoris Zaripovas ir Kipras Chlebinskas), melsvoje prieblandoje iš rafinuotų, ornamentiškų pozų meilės duetą pina rytiečiai (Rueda Blanco Marta ir Eligijus Butkus), kinų šokį žaismingai atlieka arbatinukas (Laimis Roslekas) ir dvi pialos (Julija Turkina ir Olga Lopatčenkova), prancūzų šokį - dvi rafinuotos damos (Inga Cibulskytė ir Rūta Juodzevičiūtė), išnyrančios iš milžiniškų krinolinų: likusios su nėriniuotais pantalonais, jos flirtuoja su dviem baltais kavalieriais (Issacas Evansas ir Stanislavas Semianiura).

Charakterinių šokių programą užbaigia azartiškas rusų šokis - aprengti auksu spindinčiais drabužiais, du plačių užmojų šokėjai (Tomas Ceizaris ir Vaclavas Connoras) siaučia po sceną plačiais šuoliais ir „prisėdimais", o solistė (Maja Dolidzė) patrepsėjimais ir charakteringais mostais pradėtą solo užbaigia virtuoziškais sukiniais.

Baleto programoje - dar nemažai artistų, kurių debiutai turėtų įvykti per keturiolika šio sezono „Spragtuko" spektaklių. Artistams tai -­ stimulas tobulėti, žiūrovams - galimybė susipažinti su įvairėjančia, jaunėjančia baleto trupe ir jos kūrybinėmis ambicijomis.

„Spragtuko" partitūrą gerai pažįstantis spektaklio muzikos vadovas ir premjerų dirigentas Martynas Staškus išryškino ir šviesiuosius, šventiškuosius, džiugiuosius muzikos motyvus, ir joje skambančias paslaptingas, nerimastingas intonacijas. Kartu su išradingais šviesų dailininko Levo Kleino sprendimais kai kurie epizodai (tarp krintančio sniego juodoje erdvėje ryškėjanti maža Droselmajerio figūrėlė ar antrojo veiksmo pradžia su žiūrovų link artėjančia apsnigto teatro portalo projekcija) įsimins ilgam ir skatins sugrįžti į paslaptingą Hoffmanno, Čaikovskio ir Pastoro sukurtą pasaulį.

LITERATŪRA IR MENAS

recenzijos
  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.