Spektaklio situacijos parodo, jog jose niekas negalėjo priimti teisingo sprendimo. Kitas dalykas – čia puikiai matosi, kad kiekvieno poelgiai gali būti svarbūs ir galingi.
Nežinodamas, ką prarandi, negali skųstis, juolab, kad „Drakonai“ tenkina vieną svarbiausių žmogaus poreikių – išgirsti istorijas.
Visai nenuostabu, jog kai kurie menininkai, išskirtiniai Vergilijai paprastuose mūsų gyvenimuose, gauna ne tik genijaus vardą, bet ir išskirtinį statusą visuomenėje.
Ar savo kokybe ir šiuolaikiškumu spektaklis atitinka Lietuvos ir Europos standartus? Be abejonių. Dar mažiau jų kiltų, jei „Aklieji“ būtų pasirodę pernai rugsėjį.
Prieš mus, sėdinčius, jos – keliaujančios. Ir ne tik iš noro pasirodyti, kokios yra puikios, bet ir kviesdamos veikti.
Ryškus apšvietimas, milžiniškas ekranas, vaizdo projekcijos, muzika ir aktorių judesiai tarsi sukuria euforijos burbulą, simbolizuojantį pinigų ir šlovės iliuziją.
Šis spektaklis – taip pat ir durys į aktorių biografijas, plačiau ar siauriau prasiveriančios, nelygu teatro žiūrovo patirtis ir atmintis.
99-ąjį operos teatro sezoną atidariusi premjera kelia klausimą, ar pats teatras nėra (neturėtų būti?) Mėlynbarzdžio pilis?
Sujudinęs ne tik „Rusiško romano“, bet visą teatro mechanizmą, šiam teatrui jis padovanojo tikrą galimybę toliau klestėti, tęsti savo tradicijas.
