Tokiu kalbėjimu, kaip ir šiame festivalio spektaklyje, bandoma pasisakyti, tačiau pasakojama kamerai, o ne šalia esančiam žmogui – žiūrovui.
Kai rankose laikomas kūdikis sutelkia žvilgsnį į veiksmą scenoje ir kuriam laikui nuščiūva viską stebėdamas, kyla mintis, kad žiūrovais gimstame, o ne tampame.
„Tvarkos dienoje“ nereikia sunkiai dirbti bandant suprasti – užtenka „išjungti“ skepticizmą, kad atsivertų mielas, skoningas stebuklų kambarys.
Ir net nesvarbu, draugai ar ne draugai Stankevičius su Bialobžeskiu, svarbu tai, kad aktorius autoriumi naudojasi tarsi atlikdamas savo išpažintį.
Bruskonas ima panėšėti į Miltinį, nebepaleisdamas iš rankų lazdos ir paprastą žieminę kepurę (kokias šiandien mėgsta nešioti režisieriai) pakeisdamas berete.
Scenoje neišvystame nevaldomo balagano, kaip dažnai nutinka spektakliuose vaikams, kai aktorius nubloškia į improvizacijos lankas.
„Idiotas“ išsiskiria dažnai anemiškame šių laikų teatre, kuriame subtilūs ir estetizuoti veikėjų jausmai kartais nebeturi jokios išraiškos.
Iš fragmentų sudėliotas spektaklis tapo papildomu išbandymu aktoriams, kurie turėjo greitai sukurti ir keisti personažus.
Ar Jūs tikrai manote, kad bandant apibrėžti Lietuvos dabartį mums svarbi tampa atskiro individo praeitis?
