2001-aisiais sukurtame Alejandro Amenábaro filme „Kiti“ nuo antgamtinių jėgų puolimo besislapsčiusi šeima galiausiai supranta, kad ne kiti, o jie patys yra anksčiau name gyvenusių, jau mirusių žmonių vaiduokliai. Per Jono Tertelio režisuotą premjerą „Teatralas“, neseniai įvykusią Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, tvyrojo panaši nuojauta: ar tik galiausiai nepaaiškės, kad vieninteliai gyvi žmonės salėje yra žiūrovai? Nepaaiškėjo. Tačiau spektaklio sąsajos su minėtu filmu išliko - pasakojimas tapo istorija apie nebegrįšiančius žmones, įsikibusius į tai, ką sukūrė, ir kurių niekam (be jų pačių) nebereikia.
Thomaso Bernhardo pjesėje „Teatralas“ pasakojama apie artisto Bruskono - vyresnio amžiaus valstybinio teatro aktoriaus, surežisavusio komediją, kurioje vaidina vien jo šeimos nariai (žmona, sūnus ir dukra) - atvykimą gastroliuoti į 280 gyventojų turintį miesteliūkštį. Čia jis susiduria su Smuklininku, atsakingu už patalpas, kuriose bus rodoma komedija. Bruskonas reikalauja Smuklininko susitarti su gaisrinės viršininku, kad spektaklio pabaigoje penkioms minutėms būtų išjungtas avarinis apšvietimas, nes salė turi paskęsti visiškoje tamsoje. Taip teatralas pradeda ilgą monologą apie savo šlovę, niekam tikusią aplinką, teatro nuosmukį (žinoma!) ir daugybę kitų dalykų, kuriais neretai susirūpina profesionalai savo profesijos saulėlydyje. Bruskono monologo atitikmeniu laikyčiau Teatro sąjungos projekto „Teatro elitas“ vaizdo klipus, kuriuose puikūs menininkai pasakoja apie savo jaunystės laikus ir priešina juos šiandieninam, kitas vertybes išpažįstančiam teatrui.
Klausyti tokio teksto dvi valandas neįtikėtinai sunku. Ne kartą - kaip ir žiūrėdamas minėtus klipus - norėtum paspausti mygtuką ir išjungti kalbantį žmogų (spektaklyje Bruskoną vaidina Albinas Kėleris), nes viską esi girdėjęs šimtus kartų: anksčiau buvo geriau, einame tik žemyn, niekas nebevertina tikrojo meno. Be to, esi pakankamai prisikovojęs su žinančiais geriau ir supratai, kad bus geriau, jei taip kalbančių tiesiog vengsi. Tačiau spektaklis įkalina žiūrovo kėdėje tam laikui, kurį numatė režisierius, tad tenka vėl nerti į nepasitenkinimo laviną, kartais atmiešiamą žiūrovų juoko, vos aktoriui paminėjus publiką ir reikšmingai pasisukus į susirinkusius. Įdomus reiškinys: žmonės iš prigimties nemėgsta kritikos, tačiau gavę jos nuo scenos, dauguma džiūgauja ir krykštauja, nes buvo pastebėti ir paminėti.
Iš principo Jono Tertelio interpretacija įdomi ir turbūt artima Panevėžio žiūrovams. „Teatralas“ - tai spektaklis apie viskuo (erdve, aktoriais, žmonėmis) nepatenkintą nuėjusio teatro kūrėją, kuriam teatras svarbesnis už žmones (iš tiesų - už bet ką), atvykusį į griūvančią erdvę provincijoje, kur šeriamos kiaulės gali „nukriuksėti“ spektaklio finalą. Ilgainiui Bruskonas vizualiai ima panėšėti į Miltinį, nebepaleisdamas iš rankų lazdos ir paprastą žieminę kepurę (kokias šiandien mėgsta nešioti režisieriai) pakeisdamas juoda berete. Bruskonui kalbant, aplink šmirinėja pamėkles primenančios jo žmona (Toma Razmislavičiūtė-Juodė) ir dukra (Ieva Savickaitė), mechaniškai ruošiančios sceną ir rekvizitą spektakliui, bei kiek gyvesnis ir agresyvesnis sūnus Feručis (Balys Ivanauskas), vienintelis be Bruskono pasižymintis individualiu charakteriu, nebūdingu net ir daugiau teksto turinčiam Vytauto Kupšio Smuklininkui. Kaip bebūtų, visi keturi taip ir lieka fonu Teatralo nusivylimui reikšti.
Antrą premjeros dieną aktoriams sunkiai sekėsi palaikyti mistinę atmosferą, diktuojamą vizualių sprendimų: aptrupėjusių sienų, byrančio tinko motyvų, beveik permatomų širmų, išblukusių paveikslų (dailininkės Berta Bocullaitė ir Paulė Bocullaitė). Vietoj to, kad personažai vaikščiotų ant iliuzijos ir realybės ribos, kurdami nejaukią atmosferą (kurios tarsi reikalauja eiliuotas pjesės tekstas ir vizualioji spektaklio dalis), aktoriai ją nuolat pertraukia, buitiškai atlikdami veiksmus ir pernelyg dažnai atsidurdami realybės pusėje. Taip žiūrovas grąžinamas į nueinančio menininko (seno burbeklio) realybę, kuriai skirti dviejų ištisų valandų nesinori, nes - kartojuosi - gyvenimas ir taip per dažnai verčia su ja susidurti.
Kėlerio Bruskonas - pats sau įdomus žmogus, nesuvokiantis, jog įkūnyti savo vizijas gali tik padedamas kitų - jo teatrą kuriančių ir jį žiūrinčių - žmonių. Spektaklio metu jis praktiškai neevoliucionuoja (nors netikėtai nuskamba jo meilės dukrai proveržiai, kurie Panevėžio kontekste primena dar ir Lino Zaikausko istorijos motyvus) ir nekreipia pernelyg daug dėmesio į tuos, už kuriuos jaučiasi didingesnis, taigi - į visus kitus salėje esančius žmones. Iš dalies tai koduoja Bernharto dramaturgija, kurioje itin dažnai dominuoja savo gyvenimą ir pažiūras išpažįstantis žmogus, greta turintis pasyvų klausytoją, dėl kokių nors priežasčių (pagarba, tiesioginis pavaldumas, neįgalumas...) negalintį ištrūkti iš kalbančiojo žabangų. „Teatrale“ tokiu pat pasyviu klausytoju paversta publika, kuriai šį vaidmenį palikti trukdo... pačios susikurtos kliūtys: baimė pasirodyti nemandagiai, pagarba scenoje dirbantiems žmonėms ar ką tik sugalvosit.
„Teatralas“ atviras asociatyvioms įžvalgoms ir interpretacijoms, tačiau nepalankus istorijos vystymui žiūrovo vaizduotėje. Jei pavyksta atrasti siūlą, kuriuo norėtum sekti, savarankiškai interpretuodamas istoriją, jis nuolat trūkinėja. Užuominų į suvargusį teatrą ir diktatorišką jo simbolio vaiduoklį gausu, tačiau pats spektaklis kol kas nekvėpuoja, vadinasi, negyvena - kaip ir jo personažai, ištraukiantys apdulkėjusius paveikslus ir kabinantys juos ant sienos, kad nors tokiu pavidalu galėtų išlikti amžiams.
