Sausio 26 d. Klaipėdos dramos teatras Lietuvos nacionalininiame dramos teatre vaidino spektaklį „Šmėklų sonata” (pagal Augusto Strindbergo pjesę; režisierius - Gintaras Varnas). Rido Viskausko įspūdžius užrašė Lina Žižliauskaitė.
Žiūrovus juokais skirstau į paprastus (tuos, kurie perka bilietus) ir nepaprastus (tuos, kurie dėl savo statuso ar teatrinės veklos nuopelnų bilietų neperka). Taigi nepaprastų žiūrovų tą šaltą vakarą į LNDT susirinko itin daug. Priežastis - spektaklį pagal retai teatrų renkamąsi A. Strindbergo pjesę „Šmėklų sonata” sukūrė Gintaras Varnas, kurio darbai teatre abejingų nepalieka, provokuoja profesines diskusijas, traukia aukšta estetine kokybe.
Teatrologas Martynas Petrikas, su kuriuo prieš spektaklį trepsenome prie įėjimo į teatrą, priminė, jog 1998-aisiais šią pjesę Kauno valstybiniame dramos teatre režisavo Gytis Padegimas. Ir tąsyk nepaprastam žiūrovui labiausiai įsiminė a. a. Jūratės Paulėkaitės sukurta įspūdinga scenografija, sudėtingos konstrukcijos. Deja, keitėsi KVDT vadovai, „Šmėklų sonata” iš teatro repertuaro greitai dingo.
Kuo režisierių G. Varbą sudomino pjesė, lyg ir aišku. Nusikaltimo ir bausmės, gyvenimo kaip sapno, nuplėštų kaukių ir neišvengiamos mirties temos jam visada artimos. Bet kiek rasis kantrių (svarbiausia - paprastų!) žiūrovų, kurie daugiau nei 1.30 val. klausytųsi, kaip veikėjai aiškinasi painius įvykius, nutikusius seniai praeityje, narplioja žodžiu savų gyvenimų klaidas ir nuodėmes? Filosofinius disputus galima ir namie skaityti, jei tik esama noro ir galimybių. Budistinis nusiteikimas savo ir pasaulio atžvilgiu galbūt A. Strindbergo laikais daliai šviesuomenės buvo naujiena ir dvasinio gelbėjimosi viltis. Bet mūsų gyvenimo sąlygomis, jei ilgai sėdėsi sukryžiavęs kojas ir medituosi, neapmokėtos sąskaitos greitai patį pavers vaikščiojančia „šmėkla” išbalusiu veidu...Taigi nors mintys, dėstomos pjesėje veikėjų lūpomis, gal ir gražios bei teisingos, bet dabarties socialinių problemų akivaizdoje tekstas palieka „svetimkūnio” įspūdį. Režisierius, žinoma, turi savo požiūrį.
Apie vaidmenis. Ne visiems spektaklyje vaidinantiems aktoriams pjesė yra dėkinga. „Šmėklų...” negalima nei subuitinti, nei labai psichologizuoti. Įvairiomis vizualiomis gudrybėmis, teatrinėmis priemonėmis (didelėmis lėlėmis, šešėliais, veidrodžio, atspindinčio publiką, efektu...) režisierius „budina” žiūrovus, kuria įvairias asociacijas. Bet įveikti pjesės statiką, veikėjų plepumą, užmegzti ryšį su publika pasiutusiai sunku.
Taigi vieniems aktoriams lemta spektaklyje oriai atidaryti ir uždaryti duris, netrikdant atmosferos ramiai pasėdėti už stalo, pademonstruoti kostiumą (dailininkė Jolanta Rimkutė rėmėsi istoriniu kostiumu, „šmėkloms” ji parinko/sukūrė tokias faktūras, jog šios, atrodo, nuo stipresnio prisilietimo tuoj subyrės)... Kitiems dramaturgija dėkingesnė: vaidinti yra ką. Išsiskiria aktorių vaidmenys. Iš jų, ko gero, labiausiai įsiminė Valentinos Leonavičiūtės Mumija - tragiškas klounas; antroje vaidmens linijos dalyje Mumija baigia apsimetinėti kvailute papūga ir griežtai „suveda sąskaitas” su Vytauto Paukštės Seniu, kuris kadaise padarė rimtų klaidų šios moters atžvilgiu. Aiškus įvykis, kontrastingas vaidmens pasikeitimas. Gal V. Leonavičiūtė ir negali, nemoka tingiai vaidinti (kai kuriems kolegoms tai sekasi daryti geriau) - visi matyti aktorės vaidmenys temperamentingi, raiškūs, balansuojantys tarp komiškumo ir tragiškumo.
Masinėje ir ilgai trunkančioje užstalės scenoje labai įdomu stebėti Jūratės Jankauskaitės Sužadėtinę. Nors tuo metu veiksmo iniciatyva priklauso kitiems veikėjams, Sužadėtinės vidinis gyvenimas toks aktyvus, aštrus, jog nenorom traukia dėmesį, skatina analizuoti, kodėl ji taip reaguoja į naujai paaiškėjusias Senio gyvenimo aplinkybes.
Įsiminė ir Nelės Savičenko charakteringa arši Virėja (šmaikščioji J. Rimkutė kostiumu tarsi patrigubino lieknos aktorės fizinius duomenis). Teatrinė mįslė: apie ką kalbėjo kiti scenos veikėjai tuo metu, dėl ko jie gaišo laiką, iš atminties išsitrynė, o Virėjos griežtas žvilgsnis, prieštarauti neleidžianti replika bylojo, jog ji - situacijos tikroji šeimininkė.
Įdomiai sukurtas epizodinis Pienininkės (Renata Idzelyte) vaidmuo: ji it spurdanti žuvis kažin ką žiopčioja veikėjams, gudriai šypsosi, moja ranka ir skubiai pasišalina iš scenos...
Vytautas Paukštė kuria apgaulingą, nevienareikšmį Senio vaidmenį. Iš pradžių scenoje su Studentu (Linas Lukošius) norima įtikinti žiūrovus, kad Senis - geraširdis gyvenimo stebėtojas, filosofas. Scenoje, vykstančioje „šmėklų” namuose, - kad Senis esąs kovotojas, teisingumo atkūrėjas. Bet po to, kai demaskuojama jo paties „kriminalinė praeitis”, Senis regisi kaip apgavikas. Studento (sykiu ir žiūrovų) iliuzijos, svarstant apie Žmogaus reišmę ir vertę, griūva, kaip kortų namelis...
Keblumai kyla dėl Studento vaidmens. Jis labiau toks lyrinis Jaunystės ženklas. Pirmoje vaidmens linijos dalyje akcentuojamas patiklumas, naivumas. Kiek supratau, pats vaidmens lūžis - taip jau budistiškai nusiteikusio dramaturgo sumanyta - įvyksta anapus scenos. Tad antroje vaidmens linijos dalyje, spektaklio finale, aktoriui tenka labiau išorinėmis priemonėmis vaizduoti pasikeitimą - skepsį, atsiribojimą nuo realybės; jam net pabalinami plaukai, regis, pakeičiama šukuosena. Tiesa, kai greta scenoje ant grindų miršta dar vienas Jaunystės ženklas - Simonos Šaknytės lyrinė herojė, Studento ilgi filosofavimai atrodo komiškai. Bet taip jau būna su idėjų kamuojamais veikėjais ir gyvenimuose: kol jiems atsiveria akys, įvyksta lemtingi praregėjimai, jų artimas ir numirti gali...
Stiprų vizualų įspūdį kuria Gintaro Makarevičiaus it operos spektakliui sugalvotas žaidimas scenos erdve, kuomet, pakėlus vieną už kitos kabančias uždangas, keičiasi veiksmo vietos vaizdas: seno namo fasadas, vidus ir balta abstrakčios erdvės niša scenos gilumoje spektakliui baigiantis.
Koks likimas laukia G. Varno „Šmėklų sonatos”? Kokiai žiūrovų auditorijai jis įdomus? Iš teatrinių skaitymų jaunystėje pamenu rusų režisieriaus Jevgenijaus Vachtangovo nuostatą, renkantis darbui pjeses: „Laikas, vieta, kolektyvas”. Ginčytis sunku. Juk jei, tarkim, svarbiam vaidmeniui nematai trupėje aktoriaus, kažin ar verta tos pjesės imtis. Ypač režisieriui, kuris atvažiuoja sukurti vieną spektaklį ir neturi daug laiko dirbti kaip pedagogas su aktoriumi.
Aišku, humanitarinė bendruomenė ir besidomintys mistika spektakliu domėsis; tik kiek tokių žiūrovų Klaipėdoje yra? Net Vilniuje, abejočiau, ar spektaklis surinktų žiūrovų daugiau nei vieną (du) sezonus. Duodiev, kad klysčiau...
