Spektaklis seka spektaklį, ir niekada nežinai, ką gausi

Ramunė Balevičiūtė 2019-10-27 7md.lt, 2019-10-18
Scena iš spektaklio „Naktis seka dieną“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Naktis seka dieną“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Pagal pirminį spontanišką sumanymą vadinamoji „spektaklio“ recenzija turėjo atrodyti taip:

„Jūs sakote mums, kad suaugusieji bando įsprausti vaikus į griežtus rėmus. Jūs bandote pasakyti, kad vaikai ne tokie kvaili, kaip mums atrodo. Jūs sakote, kad vaizdas nesvarbu, svarbu žodis - žodis iš vaiko lūpų. Jūs sakote, kad teatrui pakanka valandą vaikų skaitomo suaugusio žmogaus parašyto teksto...“

Ir taip turėjo būti prirašyti du kompiuterio lapai - tyčia be didelės atrankos. Rašymas turėjo trukti ne ilgiau kaip vieną valandą - tiek, kiek truko pats skaitymas. Būtent tokia atrodė adekvačiausia ir sąžiningiausia reakcija į britų trupės „Forced Entertainment“ meno vadovo Timo Etchellso kūrinį „Naktis seka dieną“, parodytą tarptautinėje „Sirenų“ festivalio programoje.

Bet tada kritikės galvoje nubudo vidinė kritikė: „Kas tie „jūs“? Turi būti aišku, kad čia ne išpuolis prieš festivalio organizatores, kurios šiaip jau sudarė įdomią programą ir atvežė vertingų dalykų. Ir ką supras žmonės, kurie spalio 4 arba 5 dieną neapsilankė Šokio teatre, bet nori susidaryti įspūdį apie festivalį?“ Ir t.t. ir pan.

„Taip mąstymas padaro mus bailiais“...

Sunku nuspręsti, ar „Naktis seka dieną“ - meninė nesėkmė, ar chaltūra. Idėja pastatyti spektaklį suaugusiems, kuriame „vaidina“ vaikai, pirmą kartą buvo įgyvendinta 2007 m. Belgijoje. Po dvylikos metų pakartota Vilniuje. Septyniolika skirtingo amžiaus vaikų tai choru, tai pavieniui skaito tezes, prasidedančias „Jūs sakote mums...“ arba „Jūs mokote mus...“, arba dar kaip nors panašiai - vis apie tai, kaip tėvai ar šiaip suaugusieji elgiasi su vaikais. Galėtų būti toks „Tėvų išplūdimas“, prisimenant Peterio Handke's „Publikos išplūdimą“. Bet nėra. Nes scenoje sėdintys ir stovintys vaikai su savo tariamu tekstu neturi jokio santykio. Vieni Etchellso tekstą skaito išraiškingiau, „kaip teatre“, kiti - kaip per pamokas. Beje, kai kur žodžiai skamba kaip mediniai ne dėl skaitovų, bet dėl vertėjo kaltės. Kur pamokyti, vaikai rodo, kad pyksta. Tvarkingai atsisėda ant eile išrikiuotų mokyklinių kėdžių ir atsistoja, kada reikia. Šaunuoliai!

Atrodo, kad daugumai būti scenoje patinka. Ir tėveliams bei giminaičiams turbūt malonu. Tad vaikų išnaudojimo meno vardan temą apeikime. O interpretuoti čia nelabai yra ką. Taip, daugelis tėvų žiūri į savo miegančius vaikus, maitina juos ir vadina „zuikučiais“ ar „meškučiais“, kol jie maži, o paskui stebi jų pokalbius internete, krausto kišenes, ieškodami nederamo elgesio įrodymų, sako „nebūk bukagalvis“ ir „duok man ramybę“. Prie vaikų apkalba kitus žmones, reiškia nekorektišką savo nuomonę ir rodo netinkamas vertybes. Kiti visiškai to nedaro. Ir kas? Taip, mes - tokie netobuli tėvai, kartais „užknisantys“ savo vaikus. Ar kaip nors juos suvaržome, sumenkiname jų galimybes? Galbūt. Bet to priežastys ir mechanizmai liko už šios literatūrinės kompozicijos ribų.

7md.lt

recenzijos
  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.

  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus, su kuriais bendradarbiavo.

  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.

  • Istorijos ir abstrakcijos

    „Legendoje“ kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika kuria choreografiją ir šokėjų jausmus įkvepiančią atmosferą, apibendrintą senųjų laikų apmąstymo, prisiminimo nuotaiką.

  • Liūdna LEGENDA

    Mūsų šokio mene, reflektuojančiame istorinius įvykius ar asmenybes, ryškėja liūdesio, simbolių, savirefleksijos, aukštų substancijų, transcendentinis pasakojimas.

  • Sriubos valgymas prieš pasaulio pabaigą

    Kodėl tiek daug kalbu apie vaidmenis? Nes nieko daugiau spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ nėra. Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų.

  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.