Spektaklis seka spektaklį, ir niekada nežinai, ką gausi

Ramunė Balevičiūtė 2019-10-27 7md.lt, 2019-10-18
Scena iš spektaklio „Naktis seka dieną“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Naktis seka dieną“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Pagal pirminį spontanišką sumanymą vadinamoji „spektaklio“ recenzija turėjo atrodyti taip:

„Jūs sakote mums, kad suaugusieji bando įsprausti vaikus į griežtus rėmus. Jūs bandote pasakyti, kad vaikai ne tokie kvaili, kaip mums atrodo. Jūs sakote, kad vaizdas nesvarbu, svarbu žodis - žodis iš vaiko lūpų. Jūs sakote, kad teatrui pakanka valandą vaikų skaitomo suaugusio žmogaus parašyto teksto...“

Ir taip turėjo būti prirašyti du kompiuterio lapai - tyčia be didelės atrankos. Rašymas turėjo trukti ne ilgiau kaip vieną valandą - tiek, kiek truko pats skaitymas. Būtent tokia atrodė adekvačiausia ir sąžiningiausia reakcija į britų trupės „Forced Entertainment“ meno vadovo Timo Etchellso kūrinį „Naktis seka dieną“, parodytą tarptautinėje „Sirenų“ festivalio programoje.

Bet tada kritikės galvoje nubudo vidinė kritikė: „Kas tie „jūs“? Turi būti aišku, kad čia ne išpuolis prieš festivalio organizatores, kurios šiaip jau sudarė įdomią programą ir atvežė vertingų dalykų. Ir ką supras žmonės, kurie spalio 4 arba 5 dieną neapsilankė Šokio teatre, bet nori susidaryti įspūdį apie festivalį?“ Ir t.t. ir pan.

„Taip mąstymas padaro mus bailiais“...

Sunku nuspręsti, ar „Naktis seka dieną“ - meninė nesėkmė, ar chaltūra. Idėja pastatyti spektaklį suaugusiems, kuriame „vaidina“ vaikai, pirmą kartą buvo įgyvendinta 2007 m. Belgijoje. Po dvylikos metų pakartota Vilniuje. Septyniolika skirtingo amžiaus vaikų tai choru, tai pavieniui skaito tezes, prasidedančias „Jūs sakote mums...“ arba „Jūs mokote mus...“, arba dar kaip nors panašiai - vis apie tai, kaip tėvai ar šiaip suaugusieji elgiasi su vaikais. Galėtų būti toks „Tėvų išplūdimas“, prisimenant Peterio Handke's „Publikos išplūdimą“. Bet nėra. Nes scenoje sėdintys ir stovintys vaikai su savo tariamu tekstu neturi jokio santykio. Vieni Etchellso tekstą skaito išraiškingiau, „kaip teatre“, kiti - kaip per pamokas. Beje, kai kur žodžiai skamba kaip mediniai ne dėl skaitovų, bet dėl vertėjo kaltės. Kur pamokyti, vaikai rodo, kad pyksta. Tvarkingai atsisėda ant eile išrikiuotų mokyklinių kėdžių ir atsistoja, kada reikia. Šaunuoliai!

Atrodo, kad daugumai būti scenoje patinka. Ir tėveliams bei giminaičiams turbūt malonu. Tad vaikų išnaudojimo meno vardan temą apeikime. O interpretuoti čia nelabai yra ką. Taip, daugelis tėvų žiūri į savo miegančius vaikus, maitina juos ir vadina „zuikučiais“ ar „meškučiais“, kol jie maži, o paskui stebi jų pokalbius internete, krausto kišenes, ieškodami nederamo elgesio įrodymų, sako „nebūk bukagalvis“ ir „duok man ramybę“. Prie vaikų apkalba kitus žmones, reiškia nekorektišką savo nuomonę ir rodo netinkamas vertybes. Kiti visiškai to nedaro. Ir kas? Taip, mes - tokie netobuli tėvai, kartais „užknisantys“ savo vaikus. Ar kaip nors juos suvaržome, sumenkiname jų galimybes? Galbūt. Bet to priežastys ir mechanizmai liko už šios literatūrinės kompozicijos ribų.

7md.lt

recenzijos
  • Oskaro fanų klubas

    Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį. Todėl spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.

  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.

  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.