Interviu apie naujausią šokio kūrinį „Dekreacija“ choreografas Vytis Jankauskas nuolat citavo XX amžiaus filosofų idėjas, ypatingą dėmesį skirdamas Simone Weil ir jos formuotai savęs atsižadėjimo koncepcijai. Panašu, būtent tai įkvėpė kūrėją mąstyti apie naujo spektaklio temą ir padėjo grįsti jos aktualumą.
O tai nelengva: kažin, ar daug žmonių svarsto ne vien parodomai, bet realiai atsisakyti savo ego. Juk net aktyvūs šios krypties mąstytojai nebūtinai parodo pavyzdį, kaip idėjas įgyvendinti praktiškai. Tačiau filosofija turbūt ir neprivalo būti elgesio gairėmis. Ji įdomi kaip mąstymo procesas, kaip žmogaus įgalinimas atsiverti sau naujiems reiškiniams.
Šokio filosofijos kryptimi pastaruoju metu ir suka V. Jankauskas, bent antrą spektaklį iš eilės kuriantis veikiau kaip mąstymo erdvę, o ne žiūrovišką scenos kūrinį. Prieš pusantrų metų Nacionalinėje dailės galerijoje drauge su vidurinės kartos šokėjais ir šokėjomis „Nematomame šokyje“ jis reflektavo bene ryškiausią savo ligšiolinės karjeros spektaklį „Liepsnos virš šaltojo kalno“.
„Dekreacijoje“ temos ir vertybių prasme įvyksta įspūdingas šuolis. Choreografas teigia kalbantis apie poreikį žmogui pirmiausia suvokti save kaip aplinkos dalį, o ne egoistišką individą. Ir perkelia šokio vyksmą į „Rupert“ meno inkubatorių, kurį pasiekti ne taip paprasta, kaip visai šalia sostinės centro įkurtą NDG.
Tiesa, erdvės turi šį tą bendra - vieną stiklinę sieną, pro kurią matyti akiai malonus kraštovaizdis. Kiek paradoksalu, kad deklaruojant žmogų kaip integralią aplinkos dalį, nebuvo pasinaudota proga sulieti atlikimą su už „Rupert“ atsiveriančiu miško vaizdu. Dalis žiūrovų susodinti nugaromis į vitrininius langus, kita dalis - veidu į juos. Tarp jų - medinės sienos „armonika“, kurios kiekviename atvarte išpjauta po aptakų žmogaus siluetą. Tarsi deklaruojant, kad žmogaus buvimas ir veikla išdegina gamtą.
Vienas po kito į erdvę žengia Emilija Dūdaitė, Giedrė Kirkilytė, Mantas Stabačinskas ir Oksana Griaznova, užpildantys nišas savo kūnais. Paeiliui kiekvienas įjungia kartu atsineštas, į delną telpančias garso kolonėles, kuriose anglų kalba skamba jų pačių įkalbėti dosjė: gimimo metai, zodiako ženklas, ką mėgsta, ko ne ir t. t. Pamažu kiekvieno žmogaus apibrėžimas ir charakteristika išsilieja į triukšmą (muzikos ir garso dizaineris Vladas Dieninis), tačiau šokėjai į kolonėles įspraustų savo asmenybių ir toliau nepaleidžia iš rankų. Jomis naudojasi tarsi radarais pažinti aplinką, o kartais net paverčia kovos objektais - pavyzdžiui, vienas kitam neleidžia atsisakyti kolonėlėje paslėptos sielos. Tai įdomus kampas - niveliuoti save mums neleidžia ne tik asmeninis ego, bet ir aplinkiniai, kurie kito gebėjimą atsisakyti poreikių gali priimti kaip priekaištą to nedarantiems.
Iš prieš premjerą žiniasklaidą pasiekusių V. Jankausko minčių labiausiai įstrigo dvi. Pirmoji - kūrinio problematiką nusakanti antraštė: neužgriozdinti pasaulio savuoju „aš“. Antroji apibendrina profesinį tikslą: „Ankstesniame darbe „Nematomas šokis“ iššūkis buvo sukurti šokį be akivaizdaus šokio, šiame - sukurti šokį, tam tikra prasme, be subjekto.“ Tokios idėjos kviečia diskutuoti su meno kūriniu ir menininko intencijomis.
„Dekreacijoje“ žengiamas žingsnis subjekto atsisakymo link. Kadangi prieš gyvų žmonių akis veikia kiti gyvi žmonės, biologine prasme vargiai įmanoma tikėtis, kad esantys „scenoje“ nebus priimti kaip subjektai. Juolab, šokėjai čia ne tiek atlieka choreografiją, kiek nuolat ieško galimybės joje būti. O būti sunku, nes choreografija atremta į supaprastintus, kartais net buitinius veiksmus ir šokio tradicine prasme čia yra tiek, kiek jo savyje turi atlikėjų kūnai.
Tai matant sunku suprasti, ko iš šokėjų tikėjosi choreografas: ar kad spektaklyje jie asmeniškai stengsis „sąmoningai atsižadėti savojo „aš“, ar kad parodys procesą, iliustruojantį, ką reiškia tai padaryti.
Greičiausiai būtų atsakyta, kad po truputį siekta abiejų. Choreografo užduotys pabūti su savimi, pabūti su partneriu, pabūti su žiūrovu kreipė atlikėjus telkti dėmesį į paieškų objektą, o ne asmeninę saviraišką. Atlikėjams nesuteikiama proga rodyti to, ką jie moka, tai vienas giluminių principų, dažnai kartojamas, pavyzdžiui, kovos menų praktikose: mokėti, turėti, gebėti, tačiau stengtis, kad to nereikėtų naudoti. Galėti, bet nedaryti - tai rimtas išbandymas žmogaus ego, susijęs su stipria branda ir saugumo jausmu, kuris lietuviams nėra masiškai įdiegtas - už tai turime „dėkoti“ istorijai ir jos nulemtai kultūrai.
Kita vertus, „Dekreacijos“ atlikėjų veiksmai liudija, kad jie puikiai žino tikslus, kad juda dėl savo poreikių, o ryšio su aplinka trokšta tam, kad patys gerai jaustųsi. Šokėjai spektaklyje netampa aplinkos dalimi, nors daugybė ženklų ir liudija, kad atsisako savęs. Niveliuoti savo ego ir susijungti su aplinka nėra tas pats - nesureikšminti savęs viešumoje (plačiąja prasme) kur kas sunkiau nei tai daryti esant vienam. Ir tai nusako pati scenos meno koncepcija, kuri vienus žmones kuriam laikui iškelia virš kitų, drauge reikalaudama, kad iškeltieji parodytų ką nors unikalaus.
Įdomu, kad šiuo atžvilgiu, pavyzdžiui, personažų kūrimą dramos teatre galėtume laikyti pastangomis atsisakyti savojo „aš“. O štai šiandien populiarūs dokumentinio teatro kūriniai kaip tik iškelia žmogaus asmenybę virš kitų ir net virš meno. Galbūt panašiai nutinka šokyje: jei scenoje manęs nelieka kaip šokėjo, aš lieku kaip asmenybė. Nes slepiant tai, ką moki, geriau matosi tai, kas esi.
Viena populiariausių meno funkcijų - ne susilieti su aplinka, bet jai prieštarauti, kelti klausimus, kvestionuoti žmonijos dėsnius. Tai „Dekreacijoje“ daro ir Jankauskas, savo požiūrio išskirtinumą pabrėžęs prieš premjerą publikuotame interviu. Todėl ir norisi ginčytis su idėja, kad dekreacija - pasauliui palankus žingsnis. Permąstyti žmogaus vaidmenį ir santykį su aplinka mūsų gyvenamuoju laikotarpiu populiaru ir būtina. O štai raginimas atsisakyti savojo „aš“ jau skamba kiek radikaliai. Realybė tokia, kad šiuo metu pasaulis valdomas žmonių poreikių. Šokis, ar bet kuris kitas menas yra vienas jų - ir kūrėjams, ir žiūrovams. Tad kurti meną, kuriame menininko figūra beveik visuomet iškeliama į viršų (nepriklausomai nuo meno turinio) ir neigti žmogaus poreikį būti viršesniam už likusią gyvybę - labai paradoksalu. Tai nėra blogai - stipri analizė, kurią atliko „Dekreacijos“ autoriai, padovanojo kūrinį, keliantį daug gilių klausimų. Į vieną jų iš dalies atsakyta teksto pradžioje: kaip atskirti žmogų nuo jo kūrybos, jei joje deklaruojamos vienos vertybės, o gyvenama kitomis?
„Dekreacijos“ pabaiga viltinga: save niveliavusių žmonių balsai vėl pradeda ryškėti. Kitaip sakant, klausydami aplinkos, žmonės galiausiai pradeda girdėti ir suprasti patys save. Tik gaila, kad po viso to jie tampa nebeįgalūs veikti naujose sąlygose: vieni guli tarsi negyvi, o tų, kurie dar sėdi, akyse ir vėl matyti asmenybės su savo norais ir tikslais. Tai labai gražu. Ir to nereikia atsisakyti. Nors neadekvatūs žmonių poreikiai - didelė mūsų amžiaus problema, svarbu juos ne išnaikinti, o išmokti patenkinti kaip reikia ir kada reikia. Tada jie nesitransformuos į neadekvačius, o patenkintam savajam „aš“ nebereikės užgriozdinti pasaulio, siekiant įrodyti reikšmingumą.
