Spektaklis bando rodyti sielos griūtį

2009-12-14 Lietuvos rytas /Mūzų malūnas, 2009 12 14
Spektaklio reklaminė nuotrauka (Gretos Skaraitienės)

aA

Rūta Šalnaitė 

Naują Gyčio Ivanausko teatro spektaklį galima palyginti su siaučiančia krize: jis pasirodė taip pat netikėtai, paliko nusiaubtą veiksmo vietą, bet, atėjus geresniems laikams, bus pamirštas.

Spektaklį rinkai labai tinkančiu pavadinimu „Premjera“ sukūrė kviestinė choreografė iš Kroatijos Sanja Tropp Fruhwald. Tiesa, paties G.Ivanausko teigimu, jis irgi pridėjo ranką. „Premjeros“ premjera įvyko praėjusį penktadienį sostinės Teatro arenoje, vėliau vaidinimas keliaus po kitus miestus.

Bando suprasti vienas kitą

S.T.Fruhwald stilistika labai skiriasi nuo G.Ivanausko. Tai, be abejonės, teatro šokėjams tik į naudą, nes jaunoji kūrėja suteikė galimybių jiems atsiskleisti įdomesniais, įvairesniais rakursais. Įdomiu braižu pasižyminti kūrėja scenoje aplink stalą apgyvendino šešis atlikėjus, kurie bando suprasti vienas kitą, ieško sąlyčio taškų, bet, regis, taip ir lieka vieniši.

Spektaklyje nėra vientiso turinio, kaip jo nėra ir gyvenimo tarpsniu, kuriame dalyvauja begalė žmonių. Nėra jame ir ryškiai apibrėžtų tobulų epizodų ar skečų, tokių būdingų G.Ivanausko teatrui. Nors ir stokoja stuburo, „Premjera“ - gana vientisas kūrinys.

Jo pradžia buvo daug žadanti, priminė Federico Fellini filmus apie nuobodžiaujančią bohemą, vokiečių choreografės Toulos Limnaios spektaklius ir dar daug kino, teatro ir šokio kūrinių, kurių centre - aplink stalą susirinkusi persisotinusi ir nesusikalbanti bendruomenė, o kulminacija - maisto išdrabstymas aplink veikėjus ir ant jų. Bet veiksmas taip ir neįsivažiuoja, energetinis jo krūvis vis krinta, o veikėjų monologai apie nesuprastas asmenybes ir sielos griūtį.

Vykdė kūrėjos nurodymus

Grupės „Queen“ daina „Don´t Stop Me Now“, kurią su užsidegimu, nors ir nelabai darniai iš pradžių dainuoja veikėjai, vėliau tampa spektaklio leitmotyvu, nes eilinio energijos kryčio metu labai norisi „Premjerą“ sustabdyti. „Premjeros“ stiprioji pusė - šokėjų sukurti charakteriai, dar nenulipdyti iki galo, bet jau įgyjantys savitumo.

Išskirčiau tris: labai moterišką, neatpažįstamai pasikeitusią, tiek aktorine, tiek ir šokio prasme ryškiausią vaidmenį sukūrusią Agnę Ramanauskaitę, visuomet santūrų, tarsi lengvo humoro miglele apgaubtą, tiksliu, kiek kapotu, bet išraiškingu judesiu pasižymintį Evaldą Taujanskį ir berniokišku padaužiškumu bei atsainumu kibirkščiuojančią Brigitą Urbietytę.

Žingsnis į šoną

Neskanų prieskonį spektakliui suteikė ir niekam nereikalingi papildomi personažai. Atrodė, tarsi G.Ivanauskas pabijojo, jog žiūrovai užmirš, kad žiūri būtent jo teatro spektaklį, ir į sceną ne laiku ir ne vietoje išstūmė pleibojišką zuikį su raudonais aukštakulniais (iš „Raudonų kurpaičių“) ir Voveraitę (iš „8 m2“).

Tačiau „Premjera“ - vis dėlto didelis ir ryžtingas G.Ivanausko teatro žingsnis. Tik ne į priekį. Labiau į šoną.

* * *

Charakterių margumą pabrėžia kostiumai

„Premjeroje“ dalyvauja G.Ivanausko teatro šokėjai A.Ramanauskaitė, I.Šimukauskienė, B.Urbietytė, E.Taujanskis, P.Tamolė, N.Bierancas.

Spektaklio scenografiją sukūrė S.T.Fruhwald ir G.Ivanauskas. Gana eklektiškų, bet personažų charakterių margumą pabrėžiančių kostiumų autorė - K.Leontjeva.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.