Spektaklis bando rodyti sielos griūtį

2009-12-14 Lietuvos rytas /Mūzų malūnas, 2009 12 14
Spektaklio reklaminė nuotrauka (Gretos Skaraitienės)

aA

Rūta Šalnaitė 

Naują Gyčio Ivanausko teatro spektaklį galima palyginti su siaučiančia krize: jis pasirodė taip pat netikėtai, paliko nusiaubtą veiksmo vietą, bet, atėjus geresniems laikams, bus pamirštas.

Spektaklį rinkai labai tinkančiu pavadinimu „Premjera“ sukūrė kviestinė choreografė iš Kroatijos Sanja Tropp Fruhwald. Tiesa, paties G.Ivanausko teigimu, jis irgi pridėjo ranką. „Premjeros“ premjera įvyko praėjusį penktadienį sostinės Teatro arenoje, vėliau vaidinimas keliaus po kitus miestus.

Bando suprasti vienas kitą

S.T.Fruhwald stilistika labai skiriasi nuo G.Ivanausko. Tai, be abejonės, teatro šokėjams tik į naudą, nes jaunoji kūrėja suteikė galimybių jiems atsiskleisti įdomesniais, įvairesniais rakursais. Įdomiu braižu pasižyminti kūrėja scenoje aplink stalą apgyvendino šešis atlikėjus, kurie bando suprasti vienas kitą, ieško sąlyčio taškų, bet, regis, taip ir lieka vieniši.

Spektaklyje nėra vientiso turinio, kaip jo nėra ir gyvenimo tarpsniu, kuriame dalyvauja begalė žmonių. Nėra jame ir ryškiai apibrėžtų tobulų epizodų ar skečų, tokių būdingų G.Ivanausko teatrui. Nors ir stokoja stuburo, „Premjera“ - gana vientisas kūrinys.

Jo pradžia buvo daug žadanti, priminė Federico Fellini filmus apie nuobodžiaujančią bohemą, vokiečių choreografės Toulos Limnaios spektaklius ir dar daug kino, teatro ir šokio kūrinių, kurių centre - aplink stalą susirinkusi persisotinusi ir nesusikalbanti bendruomenė, o kulminacija - maisto išdrabstymas aplink veikėjus ir ant jų. Bet veiksmas taip ir neįsivažiuoja, energetinis jo krūvis vis krinta, o veikėjų monologai apie nesuprastas asmenybes ir sielos griūtį.

Vykdė kūrėjos nurodymus

Grupės „Queen“ daina „Don´t Stop Me Now“, kurią su užsidegimu, nors ir nelabai darniai iš pradžių dainuoja veikėjai, vėliau tampa spektaklio leitmotyvu, nes eilinio energijos kryčio metu labai norisi „Premjerą“ sustabdyti. „Premjeros“ stiprioji pusė - šokėjų sukurti charakteriai, dar nenulipdyti iki galo, bet jau įgyjantys savitumo.

Išskirčiau tris: labai moterišką, neatpažįstamai pasikeitusią, tiek aktorine, tiek ir šokio prasme ryškiausią vaidmenį sukūrusią Agnę Ramanauskaitę, visuomet santūrų, tarsi lengvo humoro miglele apgaubtą, tiksliu, kiek kapotu, bet išraiškingu judesiu pasižymintį Evaldą Taujanskį ir berniokišku padaužiškumu bei atsainumu kibirkščiuojančią Brigitą Urbietytę.

Žingsnis į šoną

Neskanų prieskonį spektakliui suteikė ir niekam nereikalingi papildomi personažai. Atrodė, tarsi G.Ivanauskas pabijojo, jog žiūrovai užmirš, kad žiūri būtent jo teatro spektaklį, ir į sceną ne laiku ir ne vietoje išstūmė pleibojišką zuikį su raudonais aukštakulniais (iš „Raudonų kurpaičių“) ir Voveraitę (iš „8 m2“).

Tačiau „Premjera“ - vis dėlto didelis ir ryžtingas G.Ivanausko teatro žingsnis. Tik ne į priekį. Labiau į šoną.

* * *

Charakterių margumą pabrėžia kostiumai

„Premjeroje“ dalyvauja G.Ivanausko teatro šokėjai A.Ramanauskaitė, I.Šimukauskienė, B.Urbietytė, E.Taujanskis, P.Tamolė, N.Bierancas.

Spektaklio scenografiją sukūrė S.T.Fruhwald ir G.Ivanauskas. Gana eklektiškų, bet personažų charakterių margumą pabrėžiančių kostiumų autorė - K.Leontjeva.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.